1. Medžiai moka sprogti: dinamitinis medis
Ne, šįkart kalba ne apie pumpurų „sprogimus“. Yra toks nedaugeliui Lietuvoje žinomas ne mūsų kraštuose augantis dinamitinis medis (lot. – Hura Crepitans). Grėsmingas ne tik jo pavadinimas – grėsminga ir jo išvaizda. Dinamitinio medžio kamienas pasišiaušęs šiurpiais dygliais.
O už dinamitinį pavadinimą medis gali dėkoti dauginimosi būdui – subrendę vaisiai sprogsta taip, kad sėklos iš jų išlekia net 240 km/val. greičiu, o išsibarsto 40 m spinduliu. Šiuos natūralius gyvosios gamtos pabūklus verta apeiti pagarbiu atstumu, nes sprogimų skeveldros gali ir sužaloti.
2. Asmens sargybinių legionai
Dažniausiai pakovoti už save medžiai neturi galimybės. Vis dėlto tam tikrų savigynos priemonių gamta jiems irgi sugalvojo. Kai kurie augalai tiesiogine prasme turi didžiules armijas vabzdžių, kurie atlieka asmens sargybinių funkciją. Bene ryškiausias tokios simbiozės pavyzdys – akacijų ir skruzdžių konglomeratai.
Viena Afrikoje ir Amerikos atogrąžų miškuose auganti akacijų rūšis suteikia idealias gyvenimo sąlygas skruzdžių bendruomenėms. Galingi kamieno spygliai skruzdėms – puiki priedanga, o ypatingas tokių akacijų nektaras – maisto medžiaga. Mainais už tai skruzdžių bendruomenės atsilygina sargybos paslaugomis – puola visus ir viską, kas augalui gali kelti pavojų, pradedant smulkiais vabzdžiais, baigiant žolėdžiais gyvūnais.
3. „Savižudės“ palmės
Madagaskare auga naujas gigantiškos savižudės palmės rūšis Tahina spectabilis. Šie iki 20 metrų užaugantys medžiai visą savo energiją išeikvoja žydėjimui, kuris yra baigiamasis jų gyvenimo ciklo etapas. Žydėjimu atlikęs šventą rūšies pratęsimo pareigą, augalas žūsta. Įdomu tai, kad apie „savižudiškus“ šių palmių polinkius sužinota gana neseniai, mat šie medžiai gyvena santykinai ilgai – apie 100 metų.
Kaip pasakoja Britų karališkojo botanikos sodo Kju (Londonas, JK) specialistai, kamieno viršus staiga subrandina daugybę šakelių su šimtais smulkių žiedelių.
„Kiekvienas žiedas gali būti apdulkintas ir transformuotis į vaisių. Iš tų žiedų tiesiog varvėte varva nektaras, masinantis vabzdžius ir paukščius. Subrendus vaisiams, medžio maistinių medžiagų ištekliai išsenka taip, kad medis tiesiog nudžiūsta.“
4. Amžinieji medžiai
Senoji Tžiko, apie kurią jau galbūt esate skaitę, neišvaizdi eglaitė, auganti Fulufjaleto nacionaliniame parke (Švedija) – seniausias kloninės kolonijos medis, esantis atskirai nuo viso masyvo. Šio augalo šaknų radioaktyviosios anglies tyrimai atskleidė, kad eglaitei – 9550 metų. Klonines kolonijas sudarantys egzemplioriai genetiškai yra absoliučiai identiški – t.y. visi jie yra tikslios vieno organizmo kopijos, kurias jungia bendra šaknų sistema. Tokios kolonijos išgyvena daug ilgiau nei pavieniai egzemplioriai.
5. Natūralūs dirvos tręšimo centrai
Mokslininkai pastebėjo įdomią kai kurių medžių rūšių savybę, kuri išryškėja, kai medis pažeidžiamas – tada jis iš oro ima siurbti azotą ir savo šaknimis „perpumpuoja“ azotą į dirvožemį. Azotas, įeinantis į daugelio mineralinių trąšų sudėtį, yra svarbus medžių mitybos elementas, lemiantis jo augimą, vaisių brendimą. Tokio gijimo metu medis iš atmosferos absorbuoja ir daugiau anglies dvideginio – jis taip pat padidina medžio išgyvenimo tikimybę.
6. Savo galūnes amputuoti sugebantys chirurgai
Medžiai retai kada turi galimybę sulaukti medicininės pagalbos, todėl evoliucijos metu išsivystė procesas, kurio metu amputuojama pažeista medžio dalis. Medis reaguoja į pažeidimą maksimaliai greitai blokuodamas gyvybiškai svarbių tiekimo sistemų veiklą. Pažeistos sritys nebegauna vandens ir sulos, sakų. Tad jei į žaizdą patektų žalingų organizmų, jie po visą medį paplisti neturėtų galimybės.
7. Medžiai cypia
Prancūzų mokslininkai užfiksavo, jog per sausrą nuo medžių sklinda ultragarsas. Jie teigia, kad stresinėse situacijose medžiai skleidžia garsus, kuriuos galima fiksuoti ir interpretuoti kaip pavojingo vandens deficito požymį.
Medžio kamiene vanduo ir kitos medžiagos kyla specialių indų sistema, kuri vadinama ksilema (arba tiesiog mediena). Kad vanduo pasiektų augalo viršūnę, slėgis ksilemos sistemoje turi kelis kartus viršyti atmosferos slėgį. Atėjus sausrai, sistemoje ima trūkti vandens, todėl joje prasideda kavitacijos procesai – susidaro burbulai. Medžiams tokie procesai žalingi. Kavitacijos procesų metu išskiriamas žmogaus ausiai negirdimo labai aukšto dažnio (ultragarso) signalas, kurį mokslininkams ir pavyko užfiksuoti.
8. Medžių sociumas
Kaip ir gyvūnai, medžiai bendrauja vieni su kitais. Šios teorijos autorė Suzanne Simard teigia, kad kai kurie medžiai išgyvena dėl to, jog palaiko vieni kitus dalindamiesi maisto medžiagomis. Simbiotinių grybų sukurti tinklai sudaro sąlygas medžiams gausiau aprūpinti jaunesnius augalus, perpumpuoti jiems daugiau vandens ir anglies. S. Simmard sukūrė teoriją apie vadinamuosius matriarchus – didžiausius ir galingiausius medžius, aplink kuriuos auga jaunas miškas. Žuvus matriarchui, jaunųjų medžių šansai išgyventi smarkiai sumažėja.
9. „Benzininiai“ eukaliptai
„Benzininiais“ medžiais vadinamos tam tikros eukaliptų rūšys (pvz., Eucalyptus globulus), kurių individai viso gyvenimo metu išskiria degų skystį ir dujas. Pakanka žiežirbos (ką ir kalbėti apie žaibo iškrovą), ir medis bei viskas aplink jį užsiliepsnoja. Deja, degiųjų medžiagų būna ir tokių medžių lapuose, kurie ilgai nesuyra, todėl gali tapti puikia gaisro plitimo terpe.
10. Medžiai atsimena
Tyrinėjant genetiškai identiškus topolius, Toronto Skarboro universiteto mokslininkai pastebėjo, kad, priklausomai nuo kilmės vietos, medžiai skirtingai reaguoja į sausrą ir kitus klimato pokyčius. Tyrėjai priėjo išvadą, kad tokius skirtumus lemia molekulinio lygmens atmintis. Šis fenomenas šiuo metu tiriamas.
