Mokslininkai padarė šią išvadą po aštuonių skirtingų tyrimų apibendrinimo. Kiekviename iš jų dalyvavo po 159-527 suaugusiųjų. Vėliau buvo palyginta tų, kurie tiki į dievą ar šventąją dvasią, ir nereligingų žmonių smegenys.
Šio Case Western Reserve universiteto ir Babsono koledžo tyrimo išvados neseniai paskelbtos žurnale „PLoS One“.
Jose rašoma, kad religingų žmonių smegenyse yra slopinamas neuronų tinklas, kuris atsakingas už analitinį mąstymą. Taip į jį yra įtraukiami neuronai, atsakingi už empatiją. Tuo tarpu nereligingų žmonių smegenyse slopinama empatija, kuri pakeičiama analitiniu mąstymu.
Buvo palygintos tikinčių į dievą ar šventąją dvasią ir nereligingų žmonių smegenys.
„Tikėjimas dievu analitiniu požiūriu gali atrodyti absurdiškai, – teigia tyrimui vadovaujantis mokslininkas Tonis Jackas. – Bet iš to, ką mes žinome apie smegenis, tikėjimas antgamtinėmis jėgomis nuslopina analitinį mąstymą, tačiau padeda mums pasiekti didesnį emocinį pasitenkinimą“.
Dėl tokių „neuronų karų“, skirtingos jungtys sunkiai pasiekia tarpusavio balansą, todėl mūsų smegenyse vyksta nuolatinė konkurencija.
Tačiau tyrėjai teigia, kad nė vienas iš šių smegenų veikimo būdų nėra geresnis už kitą – mūsų prigimtis leidžia tirti pasaulį savo patirtimi naudojant abu mąstymo modelius.
Mokslas ir religija ne visada turi būti vertinami, kaip priešiškos jėgos.
„Religija mums nepasakoja apie fizinę pasaulio struktūrą. Tai yra mokslo užduotis. Jis gali bendrai numanyti žmogaus etiškos elgsenos motyvus, tačiau negali pasakyti kas ir kodėl yra etiška; kokia yra mūsų gyvenimo prasmė bei tikslas“, – filosofuoja Tonis Jackas.
Be to, studijos autoriai priduria, kad mokslas ir religija ne visada turi būti vertinami, kaip priešiškos jėgos. Daugelis tyrimų patvirtina, jog net garsiausi pasaulio mokslininkai yra linkę į dvasinį tikėjimą, įskaitant 90 proc. XXI a. Nobelio premijos laureatų.
Autoriai priduria, kad perpratus šių dviejų mąstymo modelių veikimą ir skirtumus, galima išnaudoti jų geriausius privalumus.
