„Making a Murderer“
18 metų praleistų kalėjime už nusikaltimą, kurio nepadarei. Po nevilties ir pykčio kupinų metų grįžti į laisvę tolygu pradėti naują gyvenimą. Dabar galima įkvėpti laisvės oro, leisti laiką su ištikimai tavo pusėje stovėjusiais tėvais, viešai kalbėti apie teisėsaugos organų nekompetenciją... Tačiau pasakojimas, kuris turėjo baigtis, dar tik prasideda.
Neįtikėtina Steveno Avery gyvenimo istorija yra papasakota 10-ies serijų dokumentiniame seriale „Making a Murderer“, kurio filmavimai truko net dešimt metų. Serialo režisierės Laura Ricciardi ir Moira Demos skrupulingai rinko medžiagą: seriale telpa teisiamųjų, aukų, advokatų, kriminalistų ir žiniasklaidos pozicijos. Unikalūs dokumentiniai kadrai jungiami su televizijos reportažais, o interviu keičia telefoninių pokalbių įrašai.
„Making a Murderer“ susilaukė audringų auditorijos reakcijų. Po jo pasirodymo vietiniai teisėsaugos organai apšaukė serialą neobjektyviu, o kiekviena pusė, žinoma, liko prie savo versijų.
Tačiau serialą dėl unikalaus dokumentinio žvilgsnio liaupsinantys kritikai „Making a Murderer” pakrikštijo amerikietiškąja siaubo istorija, kurios pagrindiniai personažai: korumpuota teisėsauga, biurokratijos džiunglės ir vienas vyras, pakliuvęs į sistemos gniaužtus.
„Peaky Blinders“
Pramoniniame Birmingame po Pirmojo pasaulinio karo siautėja „Peaky Blinders“ – stilingų nusikaltėlių gauja. Lošimai, kontrabanda ir žirgų lenktynės yra jų kasdienybė. Kaip ir išsigandę, slapstytis puolantys vietiniai, vos išvydę vieną iš gaujos narių.
„Peaky Blinders“ valdo miestą. Nuožmus ir veltui burnos aušinti nemėgstantis grupės vadeiva Thomas Shelby’is yra pasiryžęs padaryti viską, kad tai nepasikeistų net tuomet, kai į Birmingamą atvyksta naujasis inspektorius.
XIX a. pab. – XX a. pr. egzistavusios nusikalstamos grupuotės struktūrą pristatantis serialas prie ekranų prikausto ne netikėtu siužetu, bet psichologiškumu ir tamsia, sunkia atmosfera. Charakterių įvairovė, išorinių ir vidinių gaujos įtampų fiksavimas tampa tvirtu serialo dramaturginiu pagrindu.
Šiuokart neišvengiamai teks tapatintis su „blogiečiais“ – moralė ir teisingumas tėra kliūtys negailestingų Peaky Blinders narių kelyje.
Tačiau tvido kostiumais vilkintys nusikaltėliai žudo stilingai. Tad kai beretėse įsiūti peiliukai eilinį kartą perrėžia priešų veidus, skaisčiai raudonas kraujas lėtai liejasi lydimas sodrių Nicko Cave’o muzikos garsų.
„Narcos“
XX a. narkobaronas Pablas Escobaras kraunasi milijardus pardavinėdamas kokainą. Jis žudo konkurentus, tūkstančius marina narkotikais, tačiau vietiniai jį vadina šiuolaikiniu Robinu Hudu, o pats P.Escobaras sakosi vieną dieną tapsiantis Kolumbijos prezidentu.
Escobaro istorija jau ne kartą buvo perkelta į didžiuosius kino ekranus. „Netflix“ serialas šįkart istoriją pasakoja amerikiečio narkotikų skyriaus kriminalisto akimis, kurio tikslas – sunaikinti Kolumbijos narkotikų tinklą.
Į vaidybinius epizodus įterpiama archyvinė medžiaga neleidžia pamiršti, jog tai, ką matome, yra tikra istorija, nors ir pinama su fikcija. Galbūt todėl „Narcos“ menkai tenagrinėja personažų charakterius ir jų raidą. Čia svarbiausia – veiksmas, greitis ir azartas. Todėl į siužetinių vingių virtinę įsuktas žiūrovas tik po kiek laiko atsikvėpęs ims galvoti apie serialo kontroversiškumą ir politinius aspektus.
Pablo Escobarą vaidinantis ir dėl šio vaidmens ispanų kalbą išmokęs aktorius Wagneris Moura sako, jog tikrieji „Narcos“ pasakojamos istorijos didvyriai yra kolumbiečiai – kiekvienas išgyvenęs ir kiekvienas išdrįsęs pasipriešinti Pablo Escobarui.
