Normaliomis sąlygomis „Wartile“ galėjo užkariauti tik siauro žaidėjų rato širdis, o dabar tas ratas prasiplečia, į savo gretas priimdamas visus, kas pasiilgo užburiančių, ne kompiuterinių RPG sesijų su draugais ir istorijas sekančiais žaidimo meistrais (Game Masters).
Apžvalgininko akį „Wartile“ patraukė savo ekrano paveikslėliais. Žaidimo grafika ir meninis stilius tiesiog gniaužia kvapą. Fantastiški žaidimo kovos laukai, kuriose kūrėjai vietoj standartinės lentos pasitelkia fantastiškas ir iškalbingas dioramas bei detalios vikingų figūrėlės papirko mane akimirksniu, o kur dar „Hex‘ai“. Neslėpsiu, laukdamas kol žaidimas bus įdiegtas į konsolę aš tikėjausi kietai sukalto tokių žaidimų kaip „The Banner Saga“ ir „God of War“ mišinio. Žinoma, tai ką gavau nė iš tolo nepriminė to, ko tikėjausi, tad pirmas įspūdis buvo nuviliantis. Ir aš negalėčiau pasakyti, kad tas nusivylimas ilgainiui visiškai išgaravo.
Žaidimo siužetas pasakoja apie būrį šiauriečių kovotojų, kurie valtele plaukia iš vienos kovos lentos į kitą. Tas jų plaukiojimas tarsi yra susietas į vieną pasakojimą, bet kadangi to pasakojimo nėra daug, o žaidimo progresija kiek neįprasta, į vieną epinę sagą jis nesiklijuoja, nors tu ką. Jei kas prašytų apibūdinti visą žaidimo siužetą vienu teiginiu, jis skambėtų taip: vikingai ir jų kruvini ritualai.
Ne visai kompiuterinis
„Wartile“ net nesistengia būti kompiuteriniu žaidimu ir vietomis sunku pasakyti ar tų pastangų trūkumas yra tyčinis, siekiant išlaikyti stalo ir kolekcinių miniatiūrų žaidimų dvasią, ar padiktuotas finansų. Paprastai, kai kūrėjai pataupo, apžvalgininkai tą pastebi ir vertindami žaidimą atsižvelgia į prioritetus, nes taupyti yra normalu, bet tik tol, kol tas taupymas nesugriauna pamatinių žaidimo aspektų. Tačiau „Wartile“ šiuo atžvilgiu sunkiai perkandamas, nes kiekvienas sprendimas, kurį galima apibūdinti kaip taupymą, gali būti apibūdintas ir kaip autentikos paieškos. Pavyzdžiui, žaidimo įgarsinimas, kuriam pasitelktas vos vienas balso aktorius – žaidimo meistras, ar šiaip... skaitovas. Tas skaitovo balsas tikrai nėra prastas ir jis labai stengiasi kalbėti keliomis intonacijomis, tad tiems kas mėgsta stalo RPG žaidimus tikrai patiks, bet nenuvils ir kitų. Tiesiog kitiems bus nuobodžiau.
Tas pats pasakytina ir apie žaidime naudojamas animacijas. Grynai technine prasme, jei jau ieškome autentikos, animacijų čia galėtų ir apskritai nebūti, tačiau kovos judesiai animuoti. Tiesa, mūsų valdomi kariai nors ir gali švaistytis kuokomis ir kirviais, patys eiti negali ir yra perkeliami it šachmatų figūros. Tiesą sakant, žaismo mechanika irgi artima šachmatams tik be jiems būdingo gylio. Žaidime yra dvi aplinkos, vieną jų yra tarsi savotiškas meniu, kuriame mes galime pasirinkti žaidimų lentą į kurią plauksime, įsigyti ar apginkluoti savo veikėjus, peržiūrėti specialių užkeikimų kortas, pirkti ir parduoti ginklus. Kita žaismo erdvė yra pačios žaidimo lentos, pateiktos kaip puikios dioramos. Tų kovos lentų nėra daug, tačiau žaidimo progresija surokuota taip, kad kiekvieną jų galima (o ir reikėtų) įveikti tris kartus.
Tokiu pusiau dirbtinu būdu kūrėjai išplečia santykinai trumpą žaidimo įveikimo laiką. Smagu bent tai, kad dauguma žaidimo lygių išsiskiria unikaliais iššūkiais. Pačioje pradžioje tereikia tiesiog nunešti kažką iš taško A į tašką B, pakeliui į šipulius sudaužant visas sutiktas miniatiūras. Tačiau netrukus užduotys ima kisti, tai jums reikia lenktyniauti su laiku siekiant nuskandinti nemirėlių laivyną, tai atremti nesiliaujančias priešų bangas, tai aplankyti spąstų ir burtininkų saugomus stabus. Po šimts, yra net sėlinimo misija!
Savo karius, kurie skirstomi į kelias bazines klases kaip karys, ietininkas ar burtininkė, kilnojame iš šešiakampio į šešiakampį it šachmatų figūras, o atsidūrusios greta objekto kurį galima atakuoti miniatiūros ginklais švaistosi automatiškai. Mūsų darbas yra sukurti kuo palankesnes taktines sąlygas vis perkeliant figūras iš vienos vietos į kitą. Taisyklių, kurios lemia sėkmingesnę (arba ne) kovos baigtį čia nėra daug. Aukščiau stovinčios figūros puola stipriau, taip pat kaip ir figūros puolančios kovoje esantį priešininką iš nugaros ar šono. Ietininkai gali atakuoti per porą laukelių, tačiau žaidime galioja ir LoS („line of sight“) dėsnis, kuris lemia, kad karys negali atakuoti priešininko, kurį užstoja kiti veikėjai ar objektai. Štai čia paaiškėja kam žaidimui reikėjo šešiakampių laukelių, nes priešingu atveju ietininkai būtų beprasmiai, o štai dabar jie gali gan komfortiškai stovėti dviem kariams už nugaros ir badyti priešus per siaurą tarpelį tarp jų.
Galiausiai, mūsų kariai kaip grupė turi tam tikrą užkeikimų arsenalą, kurį galime pasitelkti tol, kol turime už nukautus priešus gaunamų taškų. Užkeikimus dar prieš kovą pasirenkame iš kortų kaladės, o kovos metu jų pasirinkimas kinta atsitiktine tvarka. Tai labai standartinis arsenalas, siūlantis gydomuosius, komandą įkvepiančius ar įsiūčio priepuolius sukeliančius užkeikimus. Kiekvienas karys turi dar unikalių užkeikimų, kurie naudojami „ataušimo“ principu t.y. kartą panaudoję tokį užkeikimą turime palaukti kol jis pasikraus iš naujo. Šie įgūdžiai labiau atitinka veikėjo klasę, antai ietininkas turi daugiau zonos kontrolės įgūdžių, o karys gali pastatyti skydų sieną ar išstumdyti komandą apsupusius priešus ir sukurti daugiau erdvės judėjimui. Ataušimo mechanika, beje, naudojama ir judant ar kovojant. Tokiuose žaidimuose įprasta, kad kova vyksta ėjimų principu, tačiau siekdami didesnės dinamikos kūrėjai atsisako ėjimų, o vietoj jų pasitelkia nedideles neveiksnumo pauzes, kurios ištinka kas kartą perkėlus karį į kitą laukelį ar šiam sudavus smūgį.
Galiausiai, kartas nuo karto žaidimo lauke galime rasti gydančių žolelių, bombų ar midaus, kurie virsta antruoju, bet tik kartą panaudojamu individualiu įgūdžiu. Skaitant gal atrodo daug, bet žaidžiant... Aš nepasakyčiau, kad žaidime tikrai yra ką veikti. Paprastai du trečdalius lentoje esančių iššūkių įveiki žiovaudamas, o šiek tiek susikaupti tenka per bosų kovas ar kovojant su priešais, kurie geba skleisti nuodų debesis, taip priversdami žaidėją nuolat judinti savo karius. Tas nedidukas stresas, kurį sukuria priešo burtininkai ir spąstai, gal ir galėtų sukelti adrenalino bangą, bet vėlgi, žaidime yra laiko sulėtinimo mygtukas, kurį paspaudus laikas beveik sustoja. Šią savybę galima naudoti kai iššūkis pasirodo per didelis arba kai reikia nulėkti mažo reikalo, bet pauzės jungti nesinori.
Tai kaip ten su ta meile iš pirmo žvilgsnio?
Kaip minėjau, žaidimą nutariau išmėginti iškart po to, kai pamačiau pirmą jo ekrano paveikslėlį. Tikra meilė iš pirmo žvilgsnio, tačiau šią akimirką tos meilės nebeliko nė kvapo – ją pakeitė simpatija kūrėjų norams, net ne pačiam žaidimui. „Wartile“ nėra nei tragiškas, nei blogas, tiesiog neįsimintinas. Kaip ir minėjau, jis turi šansų pavergti vieną kitą žaidėją, kuriam yra įdomios žaidime susiplakančios temos ir žanrai. Vikingų sagos, miniatiūros, stalo žaidimai... Tačiau net ir tokiu atveju nedidelis nusivylimas garantuotas. Antai miniatiūrų kolekcininkai džiūgaus galimybe apginkluoti savo karius, bet taip ir nesupras kodėl negali savarankiškai jų perdažyti. Šiaurietiškų sagų gerbėjų ausis džiugins tokie žodžiai kaip „Draugr“, „Yggdrasil“ ar „Niflheim“, bet prasmingo ir užburiančio pasakojimo čia nė kvapo. Taktinių žaidimų gerbėjai, vien dėl to, kad yra taktinių žaidimų gerbėjai, „Wartile“ perpras įveikę vos vieną lygį.
Be šių trūkumų, kažkiek balo žaidimui nupjauna ir kūrėjų patirties stoka ar nenoras pritaikyti vartotojo sąsajos konsolėms. Smulkūs tekstai ant kortų, ne ypač patogus kameros valdymas ir kiti netikslumai neleis atsipalaiduoti. Tarsi nieko rimto žaidime veikti nereikia, bet ramiai drybsodamas irgi nepažaisi, vis reikia atsikelti ir nueiti iki televizoriaus, kad perskaitytum ką tiksliai daro ką tik rasta bomba. Aš asmeniškai užsiroviau ant keistoko kūrėjų sprendimo pažymėti naudojamus daiktus kumščiu, į kurį aš tiesiog neatkreipiau dėmesio. Nuėjau į parduotuvę, kad parduočiau nereikalingų ginklų ir tiesiog iškišinėjau pirkliui viską iš eilės. Žaidimas niekaip nebandė manęs perspėti, kad parduodami daiktai yra naudojami, tad aš pardaviau absoliučiai viską, išskyrus keletą unikalių daiktų, kurių niekas neperka. Be abejo, pardavimo metu žaidimas išsisaugojo, jame nėra jokios galimybės išsipirkti ką esi pardavęs, o minėto pirklio prekių kainos yra tokios aukštos, kad pardavus visą, per keletą misijų sukauptą grobį, įskaitant ir visų veikėjų ginklus, gautų pinigų pakako vos vienam kirviui. Bet geram kirviui. To kirvio pakako, kad su vienu veikėju įveikčiau pluoštą misijų iš naujo. Taip neturėtų būti.
Bet žaidimas pasakiškai gražus. Taip. To iš jo neatimsi. Tad jei žiūrite ekrano paveikslėlius ir jaučiate norą išmėginti šį žaidimą, palaukite nuolaidų.
Apžvalgai ir ekranų paveikslėliams naudojome PS4 konsolei skirtą žaidimo versiją, kurią mums suteikė kūrėjai. „Wartile“ galite įsigyti PSN, „Xbox Live“, „Steam“, „Humble“ ir GOG žaidimų platinimo tarnybose.
