Tačiau nežinomybę apie Veneros mineraloginę sandarą mokslininkai dar tik pradeda sklaidyti. Mįslės ėmėsi DLR Planetinių tyrimų instituto (Berlynas, Vokietija) mokslininkai, vadovaujami Jorno Helberto. Jie Veneros paviršiaus tyrimus atliko ypač galingoje krosnyje. Tyrimo rezultatai gali padėti surasti atsakymą, kodėl Žemės dvynė nusirito į devintą pragarą.
„Norime tam tikra prasme grįžti laiku atgal ir identifikuoti Veneros evoliucijos etapus, – kalbėjo J. Helbertas. – Kada įvyko esminis Veneros evoliucijos lūžio taškas ir ji pradėjo darytis vis mažiau panaši į Žemę?“.
Mokslininkai uolienų spektrus žino Žemės temperatūroje. O juk Veneroje termometrų stulpeliai šoktų į sunkiai įsivaizduojamas +460°C aukštumas.
Pažvelgti anapus slogaus Veneros debesų šydo galima keliais būdais. Orbitoje skriejantys zondai radarais net ir pro labai storus debesis skenavo planetos paviršių ir sudarė planetos žemėlapį. Nieko stebėtino, jog Veneros kraštovaizdyje dominuoja vulkaninės kilmės lygumos iš sustingusios lavos. Žemėje tokie lavos srautai palieka bazaltinių uolienų šleifus.
Prieš kelis dešimtmečius ant Veneros paviršiaus nusileidę tarybiniai zondai per keletą minučių iki sunaikinimo spėjo nusileidimo vietose aptikti bazaltų, kas leidžia manyti, jog, šiuo atveju, viskas kaip Žemėje, taip ir Veneroje. Tačiau kas slypi giliau, taip ir neaišku.
Ne taip seniai ESA kosminis zondas „Venus Express“ regimojo spektro ir infraraudonųjų spindulių spektrometru VIRTIS nuskenavo pietinį Veneros pusrutulį. Pūslėtos Veneros uolienos švyti infraraudonąja šviesa ir išspinduliuoja tam tikro spektro spindulius, kurie gali padėti atsakyti į klausimą apie cheminę jų sudėtį. Taip J. Helbertas tikisi identifikuoti, iš kokių mineralų sudarytas Žemės kaimynės paviršius.
Tačiau tyrėjams iškilo problema. Mokslininkai uolienų spektrus žino Žemės temperatūroje. O juk Veneroje termometrų stulpeliai šoktų į sunkiai įsivaizduojamas +460°C aukštumas. Kad zondo „Venus Express“ duomenis būtų galima interpretuoti korektiškai, vokiečių tyrėjai naudojo ypatingą elektrinę karščio kamerą.
„Tai – kažkas panašaus į elektrinę orkaitę virtuvėje – tik ji nepaprastai galinga ir karšta“, – paaiškino J. Helbertas. Mokslininkai joje kepė įvairiausias uolienas – taip pat ir bazaltus, anortozitus bei hematitus. Gautus rezultatus tyrėjai lygino su VIRTIS duomenimis.
Tyrimo rezultatai byloja, kad seniausias Veneros paviršius gali būti sudarytas iš granito, kuris Žemėje susidaro tektoninio aktyvumo procesų metu. Tai reikštų, kad Veneroje kadaise irgi vyko tektoniniai procesai. Vadinasi, joje būta žemynų. Ir... vandenynų. Kuriuose galbūt... būta gyvybės?
„Tokie duomenys – fantastiška galimybė detaliai ištyrinėti paviršiaus sudėtį nesileidžiant ant paviršiaus – tiesiai iš orbitos, – džiaugiasi Paryžiaus observatorijos (Prancūzija) planetologas Thomas Widemannas. – Nuostabu! Mineraloginius geologinius tyrimus mes atliekame darbuodamiesi danguje.“