Livescience.com svetainėje rašoma, jog daugybės senųjų religijų raštuose aprašoma kova tarp gėrio ir blogio. Pavyzdžiui, vienoje ankstyviausių pasaulio religijų – zoroastrizme – vyriausioji dievybė, Ormazdas, sukūrė dvi būtybes: chaotišką ir destruktyvią Angros dvasią ir jo „gerąjį“ brolį dvynį Spentą, tvirtina psichologas ir Los Andželo Vestvud Vilidžo sinagogos rabinas Abneris Weissas.
„Senovės pasaulyje žmonėms buvo sunku perprasti blogio ir gėrio bendrą egzistavimą. Žmonės svarstė, kad už visą blogį turėtų būti atsakinga kažkokia demoniška dvasia, mat gerasis dievas negali būti blogų dalykų kaltininkas“, - aiškina rabinas.
Bet dar ir Judaizme Šėtonas nebuvo ryškus veikėjas. Hebrajų raštuose demoniškas veikėjas atsirado tik Jobo knygoje. Joje „priešas“ arba „gundytojas“ Dievui iškelia klausimą: ar klestintis žmogus – Jobas – nesiliautų garbinti Dievo, jeigu prarastų viską. Dievas iššūkį priima ir atima iš Jobo turtus bei šeimą, o pats vyras lieka vienas abejoti, už ką ant jo galvos supuolė tiek negandų.
Tačiau šiame pasakojime Dievas turi daugiau galios už savo priešą: gundytojas tik meta iššūkį Dievui, kuris pats atima Jobo turtus ir šeimą, tvirtina A. Weissas.
„Tai, kad Dievas turi dalintis savo autoritetu, judaizme suvokiama kaip visagališkumo ribotumas. Todėl Šėtonas niekada nebuvo personifikuotas kaip vienodą galią turintis blogio šaltinis“, - tvirtina rabinas.
Tačiau Šėtonas maždaug mūsų eros pradžioje, kuomet gimė Jėzus, tapo kai kurių žydų sektų tikėjimo dalimi. Be to, judaizmo mistiniame Kabalos mokyme užsimenama apie šviesiąją ir tamsiąją puses, tačiau tamsiajai pusei niekada nesuteikiama tokia pati galia, kaip ir šviesiajai, aiškina A. Weissas.
Krikščionybės velnias
Bet koks tikybos pamokas lankantis mokinukas žino: Šėtonas yra puolęs angelas, tačiau iš tiesų jo nuopuolis nėra aprašomas nei Naujajame testamente, nei krikščionių biblijoje, tikina Hjūstono baptistų universiteto filosofijos profesorius Jerry Wallsas, parašęs knygą „Heaven, Hell and Purgatory: Rethinking the Things That Matter Most“.
Visgi evangelijose Šėtonas staiga atsiranda kaip Jėzaus gundytojas. Ir atsiranda be jokio paaiškinimo, iš kur jis toks ir kas jis per vienas. Taigi, krikščionių teologai priėjo išvados: jeigu Dievas sukūrė Visatą ir viskas, ką sukūrė Dievas yra gera, vadinasi, Šėtonas turėtų būti kažkas gera, kas vėliau tapo blogu, sako profesorius.
„Savaime tapti blogu gali tik tai, kas turi laisvą valią. O kadangi blogis egzistavo dar iki žmonių atsiradimo, vadinasi, Šėtonas turėtų būti puolęs angelas“.
Biblijoje esama ir kitų Šėtono paminėjimų, priklausomai nuo skirtingų jos interpretacijų. Hebrajų biblijoje yra dvi pastraipos apie žmones, kurie negerbia Dievo. Šiose pastraipose – Izajo 4 ir Ezekielio 28 – žmonių valdovai labai jau išdidžiai gyrėsi, o kai kurie krikščionys tokį elgesį interpretuoja kaip Šėtono veiksmų išraišką, tikina J. Wallsas.
Be to, Naujojo testamento evangelijoje pagal Paulių Edeno sodų žaltys aprašomas kaip Šėtonas, nors Pradžios knygoje taip nerašoma. Šėtonas ir žaltys šiuo atžvilgiu gali būti vertinami kaip gundytojai, kurie bando paskatinti žmones nepaklusti Dievui, tačiau jiems ne visada sekasi, sako J. Wallsas.
„Pirmasis Adomas pasidavė šėtono gundymams. O Jėzus aprašomas kaip antrasis Adomas, kuris pagundai sėkmingai atsispyrė“, - sako profesorius.
Šėtonas kaip „priešas“
Šėtonas gali būti aprašomas kaip priešas – priklausantis „kitiems“ arba „pašaliečiams“.
„Aš Šėtoną vertinau kaip pokštą, kaip pramanytą veikėją. Jobo knygoje jis praktiškai panaudojamas kaip įrankis, padedantis paaiškinti Jobo negandas“, - sako Prinstono universiteto religijos profesorė Elaine Pagels, parašiusi knygą „Šėtono kilmė“.
Viena žydų sekta – hasidai, kurių pavadinimas tiesiogiai išverčiamas kaip „šventieji“ - buvo pirmoji judaizmo-krikščionybės laikų religinė grupė, kuri Šėtoną vertino rimtai, aiškina religijų specialistė. Hasidai gyveno prieš pat erų sandūrą ir neigiamai vertino tai, kaip jų šalį valdė romėnai ir kai kurie žydų kolaborantai.
Taigi, hasidai pasitraukė iš žydų bendruomenės ir pradėjo skelbti pranašystes apie pasaulio pabaigą, kai Dievas sunaikins visus bloguosius žmones. „Kitaip tariant, romėnus ir su jais bendradarbiaujančius žydus“, - paaiškina E. Pagels.
Hasidų pozicija buvo radikali: jie aiškino, kad eina Dievo keliu, o jų priešai pasuko į tamsiąją pusę – galbūt ir patys to nesuvokdami. Taigi, jie tapo „Dievo sūnumis“, kovojančiais prieš „Tamsos sūnus“. „Tai yra tokia atskilusi žydų grupė“, - aiškina E. Pagels.
Ir pasiekus šį tyrimo tašką E. Pagels aplankė nušvitimas. Ji pareiškė: „Šėtono koncepcija atsiranda tuomet, kai sklinda bendruomenės. Radikalų grupės nori aiškiai atsiriboti nuo savo priešų, todėl priešus įvardina kaip šėtonus, kaip velnius, kuriems vieną dieną teks patirti Dievo rūstybę“.
„Supratau, kad kai žmonės kalba apie Šėtoną – tarkime, kas nors pasako „Šėtonas bando užvaldyti mūsų šalį“ - jie iš tikrųjų kalba ne apie kažkokią antgamtinių būtybių kovą aukštybėse. Jie gali pateikti tikrą Šėtono vardą ir adresą. Jie žino apie kokį žmogų tiksliai jie kalba“, - teigia mokslininkė.
Pavyzdžiui, ekstremistai gali sakyti, kad „Amerika yra didysis Šėtonas“. Taip yra dėl to, kad „kai žmonės mini Šėtoną, jie kalba ir apie konkrečius žmones“, - teigia E. Pagels.
Hasidų įtaka ankstyvajai krikščionybei buvo milžiniška, nes Jėzus ir Jonas Krikštytojas skleidė panašias idėjas, kaip ir hasidai. Kitaip tariant, jie tvirtino, kad artėja pasaulio pabaiga ir kad Dievas nepasigailės blogų žmonių. O tai, anot E. Pagels, buvo skirta romėnams ir su jais bendradarbiaujantiems žmonėms
Mokslininkės teigimu, priešo pavadinimas Šėtonu yra naudingas. Tai tarsi kelia idėją, kad „mūsų oponentai yra ne šiaip žmonės, kurių nuomonė nesutampa su mūsiške – jie yra blogi. Su jais negalima derėtis. Su jais apskritai negalima daryti nieko, nes jie yra blogi iš esmės“.
