„Jaunas paleontologas Nizaras Ibrahimas sėdėjo vienoje Erfudo kavinėje Maroke stebėdamas, kaip gęsta vakarėjančios saulės šviesa, ir jausdamas, kad drauge blėsta jo viltys. Prieš tris dienas su dviem kolegomis N. Ibrahimas atvyko į Erfudą norėdamas surasti žmogų, kuris galėjo padėti įminti paslaptį, kamavusią mokslininką nuo vaikystės. Tas žmogus buvo vietinis iškasenų ieškotojas, pardavinėdavęs savo laimikį parduotuvėms ir perpardavinėtojams. Vieni vertingiausių jo radinių – dinozaurų kaulai iš Kem Kemo – 250 km ilgio atodangos, kurioje esama sluoksnių, susiformavusių kreidos periodo viduryje, t. y. prieš 94–100 mln. metų“, – rašo „National Geographic“ žurnalistas Tomas Muelleris.
Deja, šie E. Štromerio radiniai, kuriuos priglaudė Miunchenas, per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinti. Iš spinozaurų teliko užrašai, piešiniai ir pageltusios nuotraukos, o E. Štromero vardas nukeliavo užmarštin.
N. Ibrahimo svajonės buvo neatsiejamos nuo kito paleontologo, prieš šimtmetį iškeliavusio į tą pačią dykumą. Tuomet Bavarijos aristokratas Ernstas Štromeris rado dvejus ne visus griaučius, priklausiusius nepaprastam naujam dinozaurui – milžiniškam grobuoniui su metro ilgio nasrais, nusagstytais sunertais kūgiškais dantimis.
Deja, šie E. Štromerio radiniai, kuriuos priglaudė Miunchenas, per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinti. Iš spinozaurų teliko užrašai, piešiniai ir pageltusios nuotraukos, o E. Štromero vardas nukeliavo užmarštin. Bent jau iki tol, kol N. Ibrahimas su keistuoju milžinu susidūrė vokiškoje vaikiškoje knygelėje apie dinozaurus. Nuo tos dienos jo neapleido mintys apie šiuos roplius.
T.Mulleris pasakoja, jog jau atlikdamas praktiką paleontologas N. Ibrahimas lankėsi Erfude. Vieno vizito metu beduinas jam parodė kartoninę dėžę du keturiais geltonų nuogulų išvagotais savitai rausvos spalvos akmens luitais. Iš tų luitų kyšojo iš pažiūros dinozauro priekinės galūnės kaulas ir kitas plokščias kaulas su neįprastu pieno baltumo skerspjūviu. Nors šių kaulų mokslinė vertė buvo abejotina, mokslininkas juos įsigijo ir apie jų milžinišką svarbą suprato tik po metų, kai viešint Milano gamtos istorijos muziejuje mokslininkai jam parodė neseniai įsigytą didelio dinozauro griaučių fragmentą.
„Pavyzdžiai buvo išdėstyti ant stalų rūsyje: kojų kaulai, šonkauliai, daugybė stuburo slankstelių ir kelios ilgos charakteringos jų ataugos. N. Ibrahimas buvo apstulbęs. Neabejotinai tai buvo spinozauro griaučiai – pilnesni, nei prarastieji E. Štromerio pavyzdžiai“, – rašoma straipsnyje.
Tuomet prasidėjo intensyvios tikslios vietos, kur buvo rastos Milane matytos ir jo įsigytos fosilijos, paieškos. Galiausiai po nelengvų paieškų padrikos iškasenos tapo Rozetės akmeniu narpliojant spinozaurų ir jų pasaulio paslaptis. Visgi, įminti milžinišką paslaptį pavyko tik po ilgų dvejonių ir išvydus realaus dydžio spinozauro griaučius, nulipdytus iš tankaus polistireno putplasčio pagal kompiuterinį modelį iš dalies panaudojant trimatį spausdintuvą, bei į šį dinozaurą N. Ibrahimui pažvelgus visai kitu kampu – kaip į dinozaurą, daugiausia laiko praleidusį vandenyje.
Atkūrus realaus dydžio spinozauro skeletą, paaiškėjo, kad jo ilgis siekė net 15 metrų. Ilga siaura kaukolė ir glotnūs kūgiški dantys leido jam medžioti vandenyje, kur ir praleisdavo daugumą laiko, o išlipęs į krantą greičiausiai vaikščiodavo keturiomis. Spinozauras yra vienintelis žinomas dinozauras, prisitaikęs gyventi vandenyje.
