Visi gyvūnai – ir prijaukinti, ir naminiai – yra evoliuciškai užprogramuoti bijoti stiprių garsų. Tai yra automatiškas atsakas į nežinomą grėsmę: gyvūnas lėks slėptis dar prieš tai, kai jo smegenys sugebės apdoroti iš ausų gaunamą informaciją.
Vieninteliai būdai šį atsaką pakeisti yra dresavimas, jautrumo sumažinimas arba pripratinimas prie triukšmo.
Nesunku suprasti, dėl ko fejerverkai ir griaustiniai taip smarkia gąsdina gyvūnus: tai yra staigūs, stiprūs garsai, kurie sukelia smūgines bangas oru ir žeme. Kalbant formaliais terminais, tokie garsai aktyvuoja klausos krūptelėjimo atsaką (angl. auditory startle response).
Lyg ir galima būtų tikėtis, kad katės, šunys ir kiti naminiai gyvūnai turėtų geriau toleruoti gąsdinančius fejerverkų garsus – juk jie, gyvendami žmogaus namuose, turėtų būti pratę prie staigių garsų. Bet realybė yra tokia, kad Naujųjų metų naktį ir mūsų naminiai keturkojai dažnai išgyvena baisiausią naktį metuose.
Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo metu išaiškėjo, kad net 49 proc. naminių gyvūnų augintojų gali pasiskųsti, jog jų šuo ar katinas bijo stiprių garsų, iš kurių baisiausias yra fejerverkų garsas. Griaustiniai ir šūvio garsai taip pat kelia baimę.
Tačiau ne viskas yra tragiškai blogai. Kartais galime padėti savo gyvūnams įveikti baimę ar apsaugoti nuo jų išsivystymo dresūros ir elgesio valdymo metodais.
Šunys ir katės, kurie yra tinkamai supažindinti su įvairiausių rūšių netikėtais įvykiais gyvenimo pradžioje gali būti ne tokie jautrūs stipriems garsams.
Svarbiausias amžius šunų socializavimui su žmonėmis bei kitais šunimis, taip pat pratinimui prie visokiausių „baisių dalykų“ yra pirmosios 12 gyvenimo savaičių – tai yra vadinamasis socializacijos periodas.
Kačiukams šis laikotarpis kur kas trumpesnis – iki septynių pirmųjų gyvenimo savaičių.
Per tą laikotarpį gyvūnus reikėtų pripratinti, kad netikėtas stiprus garsas ar stipri šviesa ir kiti trikdantys dalykai gali nutikti, tačiau jie nesukelia jokių neigiamų pasekmių.
Jeigu turėjote galimybę ir sugebėjote savo augintinį prie to pripratinti pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, tuomet fejerverkai tikriausiai ir nekels didelio siaubo.
Jeigu dėl tokios nors priežasties to padaryti nepavyko, vis dar yra keletas galimybių padėti savo gyvūnui kai sproginėja fejerverkai.
Šunys ir katės dažnai jaučiasi saugiau kai būna mažoje, uždaroje erdvėje, kurioje gali pasislėpti, kai jiems baisu, todėl jiems gali padėti „slėptuvė“.
Tai gali būti kad ir tarpelis tarp dviejų fotelių arba nedidelis staliukas, virš kurio užtiesta grindis siekiantis audeklas. Katės neretai slėpsis po lova ar už sofos.
Jeigu padėtis yra iš tiesų rimta, galima būtų paprašyti veterinaro skirti raminamųjų vaistų arba skirti elgsenos konsultantą, kuris padėtų sumažinti gyvūno jautrumą garsams.
Tai nėra procesas, kurį įmanoma atlikti be profesionalo pagalbos: bandant imtis savarankiškų veiksmų žalos gali būti daugiau nei naudos.
Pasirūpinkite, kad šunys ir katės būtų patalpoje dar gerokai iki fejerverkų pradžios, kad jie supanikavę nepradėtų bėgti nežinoma kryptimi, nepasiklystų ir nesusižalotų.
Jeigu įmanoma, būtų geriau, jeigu ir šeimininkai būtų su savo augintiniu namie – tai suteiktų papildomo saugumo jausmo ir leistų lengviau nusiraminti.
Bet jeigu naminiams gyvūnams kažkiek padėti įveikti baimes ar bent jau greičiau nusiraminti galime, tai laukiniai gyvūnai lieka vieni, akis į akį prieš savo stresą.
Ir jeigu jums bent kiek rūpi ne tik naminių, bet ir laukinių gyvūnų gerovė, tuomet problemą reikėtų spręsti iš kitos pusės.
Galbūt reikėtų sumažinti fejerverkų šviesumą ir decibelų kiekį iki žemesnio lygio arba apskritai atsisakyti petardų ir kitų garsinių Naujųjų metų „puošmenų“.
