Plokščios Žemės draugija įsteigta 2009 m. sparčiai plečiasi ir pritraukia naujų narių. Pagrindinis jų tikslas yra paneigti visus turimus įrodymus apie apvalią Žemės formą.
Jų teigimu, Žemė yra disko formos, kurios viduryje – poliarinis ratas, o kraštus jungia milžiniška Antarkties ledo siena. Tokiame pasaulyje Saulė ir Mėnulis yra 51 km sferos, judančios apskritimais virš Žemės. Panašiai juda ir žvaigždės – tarsi išsiūbuoti dideli prožektoriais virš mūsų galvų.
Visgi, yra daug aspektų, kurių plokščiažemininkai nėra apgalvoję arba jų pozicijos šiais klausimais išsiskiria.
Gravitacija
Sferinėje Žemėje gravitacija vienodai veikia objektus, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje jie būtų. Kad Žemė įgautų plokščio disko formą, gravitacija – tokia, kokią mes ją pažįstame, – neturi daryti jokio poveikio. Jei ji veiktų, netrukus planeta vėl taptų sferoidu.
Galbūt plokščia Žemė apskritai neturėtų jokios gravitacijos, nes, remiantis matematiko ir fiziko Jameso Clerko Maxwello 1850-aisiais atliktais skaičiavimais, tikrosios gravitacijos sąlygomis kieto disko pavidalo Žemė būtų neįmanoma.
Labiau tikėtina prielaida – plokščioje Žemėje gravitacija viską trauktų į disko centrą – Šiaurės ašigalį. Pasak Kolumbijos universiteto Lamont-Doherty Žemės observatorijos geofiziko Jameso Daviso, kuo toliau nuo Šiaurės ašigalio, tuo horizontalesnė gravitacinė trauka į centrinį disko tašką. Tai sukeltų chaosą visame pasaulyje, tačiau palengvintų olimpinių žaidinių šuolio į tolį rungtį.
Ilgos kelionės ir jokio GPS
Pagal moksliškai pagrįstą Saulės sistemos modelį Žemė sukasi aplink Saulę, nes pastaroji yra daug masyvesnė ir turi didesnę gravitaciją. Tačiau Žemė į Saulę neskrenda, nes keliauja orbita. Kitaip tariant, Saulės gravitacija veikia ne viena. Jei būtų įmanoma išjungti gravitaciją, Žemė nuskrietų tiesia linija ir išskristų iš Saulės sistemos.
Pagal plokščios Žemės modelį mūsų planeta yra visatos centre, o Saulė lyg karuselė sukasi virš viršutinės pasaulio pusės, skleisdama šviesą ir šilumą žemyn stalinės lempos principu. Nesant linijinio, statmeno impulso, kuris padeda sukurti orbitą, neaišku, kokia jėga išlaikytų Saulę ir Mėnulį pakibusius virš Žemės, užuot į ją atsitrenkus.
Panašiai plokščiame pasaulyje palydovai greičiausiai nebūtų įmanomi. Kaip jie galėtų skrieti orbita plokštumoje? Neegzistuojant palydovams, nebūtų įmanoma naudotis ir GPS.
Jei Saulė ir Mėnulis tiesiog suktųsi aplink vieną plokščios Žemės pusę, tikėtina, kad tai paaiškintų perėjimą iš dienos ir nakties. Tačiau tai nepaaiškintų metų laikų, užtemimų ir daugelio kitų reiškinių. Saulė taip pat turėtų būti mažesnė už Žemę, kad nesudegtų ir neatsitrenktų į mūsų planetą ar Mėnulį. Tačiau žinome, kad Saulė yra daugiau nei 100 kartų didesnė.
Ilgesnio kelionės laiko galima tikėtis ne tik dėl navigacijos be GPS, bet ir dėl atstumų, kuriuos reikės įveikti. Jei negalėtumėte apskristi aplink Žemės rutulį, o būtumėte priversti skristi skersai jo. Pavyzdžiui, norint nuskristi iš Australijos (kuri yra vienoje plokščios Žemės žemėlapio pusėje) į McMurdo stotį Antarktidoje (kitoje plokščios Žemės žemėlapio pusėje), reikėtų skristi per visą Arktį, taip pat Šiaurės ir Pietų Ameriką. Taip pat galite pamiršti apie keliones per Antarktidą (nors sferinėje Žemėje jos buvo įvykdytos ne kartą).
Atsisveikinimas su poliarinėmis pašvaistėmis
Pasak NASA, rutulio formos Žemėje aplink geležies branduolį besisukantis išlydytas metalas generuoja elektros sroves, kurios savo ruožtu sukuria apsauginį magnetinį lauką, išlenktą aplink planetą nuo vieno ašigalio iki kito. Tačiau plokščioje Žemėje, nesant kietojo branduolio, kuris sukuria magnetinį lauką, šis apsauginis sluoksnis – magnetosfera – nebeegzistuotų. Taip pat ir Šiaurės bei Pietų pašvaistės, kurios susidaro, kai saulės įkrautos dalelės atsitrenkia į deguonies ir azoto molekules magnetosferoje, išskiria energiją ir sukuria neįtikėtinus šviesų šou danguje.
Vis dėlto tai nebūtų mažiausias mūsų rūpestis, nes Žemė nebebūtų apsaugota nuo Saulės vėjų. Pasak NASA, Žemę ir viską jos paviršiuje bombarduotų kenksminga Saulės spinduliuotė, todėl pasaulis taptų panašus į mūsų kaimyną Marsą – įkaitęs ir sausas.
Kas tie uraganai?
Kiekvienais metais uraganai padaro neregėtą žalą bei nusineša šimtus gyvybių visame pasaulyje. NOAA duomenimis, 2017 m. vien uraganas Harvey JAV padarė žalos už 125 mlrd. dolerių.
Šių atogrąžų audrų niokojanti besisukanti prigimtis kyla dėl Žemės koriolio efekto, dėl kurio Šiaurės pusrutulyje esančios audros sukasi pagal laikrodžio rodyklę, o Pietų pusrutulyje esančios – prieš laikrodžio rodyklę. Tačiau nejudančioje, plokščioje Žemėje koriolio efektas nesusidarytų.
Koriolio efekto nėra, vadinasi, nėra uraganų, taifūnų ir ciklonų. Dėl šios priežasties taip pat nematome tokių audrų tarp penkių laipsnių į šiaurę ir į pietus nuo ekvatoriaus, nes, pasak NASA, koriolio efekto dydis ties ekvatoriumi yra lygus nuliui.
