Meteorologai savo paskyroje „Facebook“ rašo, kad vidutinė metinė oro temperatūra, lyginant skirtingus laikotarpius, išaugo net 1,2 laipsnio. 1961–1990 m. ji siekė 6,2 °C, o 1991–2020 m. – jau 7,4 °C. Oro temperatūra išaugo visais metų mėnesiais, o ypač sausio–balandžio mėn. ir liepą (1,6–2,2 laipsnio).
Vidutinis metinis kritulių kiekis nežymiai (3 %) išaugo, nuo 675 iki 695 mm. Po 12 % kritulių kiekis sumažėjo balandį, rugsėjį ir spalį. Birželį ir gruodį – nepasikeitė, o likusiais mėnesiais išaugo. Labiausiai kritulių kiekis išaugo sausį ir vasarį, atitinkamai 26 ir 43 %.
Vidutinis metinis vėjo greitis Lietuvoje sumažėjo 0,6 m/s (16 %): nuo 3,7 m/s iki 3,1 m/s. Sumažėjimas fiksuotas visais metų mėnesiais. Labiausiai vėjo greitis sumažėjo rugsėjo–sausio mėn. (vidutiniškai po 0,7 m/s). Mažiausi pokyčiai fiksuoti balandžio, birželio–rugpjūčio mėn. (-0,3 m/s).
Vidutinė metinė Saulės spindėjimo trukmė išaugo 7 % arba 132 valandomis: nuo 1782 iki 1914 val. Iš visų mėnesių didžiausias teigiamas Saulės spindėjimo trukmės pokytis užfiksuotas – kovą ir balandį (14 ir 19 %). Neigiami pokyčiai buvo nustatyti vasarį ir lapkritį (-4 ir -7 %).
Nustatyta, kad meteorologinio pavasario trukmė vidutiniškai išaugo 3 dienomis, o vasaros – 13 dienų. Tuo tarpu žiema sutrumpėjo net 16 dienų, o rudens trukmė nepasikeitė.
Taip pat, Lietuvoje labai išaugo tropinių naktų, kaitrų ir karščio dienų skaičius. Be to, žiemomis susidaranti sniego danga yra plonesnė ir išsilaiko trumpiau. Stipresni žiemos šalčiai stebimi rečiau. Įvairūs pavojingi hidrometeorologiniai reiškiniai (smarkūs lietūs, stiprūs vėjai, kruša, sausros ir kt.) pridaro vis daugiau nuostolių.
