Mūsų planetą nuo suskaldymo į šipulius apsaugojo Jupiterio gravitacija, kuri sustabdė dalį kosminių kūnų. Tačiau ir po to mus galėjo pasiekti daug kosminių kūnų – tokių kaip 20 metrų skersmens meteoritas, kuris nukrito Čeliabinske 2013-aisiais.
Astronomai atidžiai stebi šalia Žemės esančius kosminius objektus – asteroidus, kurie sukais Saulės sistemoje 224 mln. atstumu ir kartais pavojingai priartėja prie Žemės.
Naujame „Nature“ publikuotame tyrime rašoma, kad Žemė kur kas labiau apsaugota, nei manėme iki šiol.
Pasaulio astronomai atidžiai stebi šalia Žemės esančius kosminius objektus – asteroidus, kurie sukasi Saulės sistemoje 224 mln. atstumu ir kartais pavojingai priartėja prie Žemės.
Neseniai tyrėjų komanda, vadovaujama mokslininko Mikaelo Granviko iš Helsinkio universiteto, ėmė stebėti šalia Žemės esančius kosminius kūnus ir atrado šį tą keisto: tamsūs ir šviesesni asteroidai yra visoje Saulės sistemoje, bet šalia prie Saulės tamsių asteroidų pastebimai sumažėjo.
Mažesni kosminiai kūnai, kai jie priartėja prie planetos maždaug 2,5 karto didesniu atstumu nei planetos spindulys, yra veikiami gravitacijos ir suyra.
Tamsūs asteroidai pradeda trupėti kur kas didesniu atstumu – 10 kartų didesniu, nei Saulės spindulys.
Tyrėjai sukūrė kompiuterio modelį, kuris padėtų sekti asteroidų trajektorijas, dydį, sudėtį ir kitus parametrus, ir priėjo išvadą, kad asteroidų sunaikinimą nulemia keli faktoriai.
Tamsesni asteroidai savo sudėtyje gali turėti kintamų elementų ir sudėčių, kurios priartėjusios prie Saulės virsta dujomis. Atsiskirianti medžiaga tuomet verčia asteroidus suktis, kol šie suyra.
Tamsesni asteroidai atspindi mažiau Saulės šviesos, taigi daugiau jos sugeria, o šiluma lemia greitesnį jų skilimą.
