Po asteroido smūgio dangus aptemo, augalai išmirė, o netrukus po jų – ir jais mintantys gyvūnai. Dangus patamsėjo, o augalai nustojo fotosintetinti. Maisto grandinė suiro ir išnyko daugiau kaip 90 proc. visų rūšių. Kai dulkės nusėdo, visi dinozaurai, išskyrus saujelę paukščių, buvo išnykę.
Tačiau dėl šio katastrofiško įvykio tapo įmanoma žmogaus evoliucija.
Įsivaizduokime, kad asteroidas praskriejo pro šalį, ir dinozaurai išliko. Įsivaizduokite, kaip stipriai išsivystę plėšrieji paukščiai iškelia savo vėliavą Mėnulyje, o mokslininkai dinozaurai aptarinėja reliatyvumo teoriją.
Tai gali skambėti kaip prasta mokslinė fantastika, tačiau čia keliami gilūs filosofiniai evoliucijos klausimai, „Science Alert“ rašo Nicholas R.Longrichas, vyresnysis paleontologijos ir evoliucinės biologijos dėstytojas Bato universitetas. Ar žmonija čia atsirado atsitiktinai, ar evoliucija į protingus gyvius yra neišvengiama?
Smegenys, įrankiai, kalba ir didelės socialinės grupės daro mus dominuojančia planetos rūšimi. Septyniuose žemynuose gyvena 8 mlrd. homo sapiens. Pagal svorį žmonių yra daugiau nei visų laukinių gyvūnų.
XX a. devintajame dešimtmetyje paleontologas Dale'as Russellas pasiūlė minties eksperimentą, kuriame mėsėdis dinozauras išsivystė į protingą įrankių naudotoją. Šis „dinozauras“ turėjo dideles smegenis, priešpriešinius nykščius ir vaikščiojo vertikaliai.
Tai nėra neįmanoma, bet mažai tikėtina, nes gyvūno biologija riboja jo evoliucijos kryptį, rašo N.R.Longrichas.
Jei metėte koledžą, tikriausiai netapsite smegenų chirurgu, teisininku ar NASA raketų mokslininku. Tačiau galite būti menininkas, aktorius ar verslininkas. Gyvenimo keliai, kuriuos pasirenkame, atveria vienerias duris ir uždaro kitas. Taip yra ir evoliucijos srityje.
Prisiminkime dinozaurų dydį. Nuo juros periodo pradžios zauropodiniai dinozaurai, brontozaurai ir jiems giminingi gyvūnai evoliucionavo į 30-50 tonų sveriančius milžinus, kurių ilgis siekė iki 30 metrų – dešimt kartų daugiau nei dramblys ir tiek pat, kiek mėlynasis banginis.
Tai vyko skirtinguose žemynuose, skirtingu laiku ir skirtingo klimato sąlygomis – nuo dykumų iki atogrąžų miškų. Tačiau kiti šiose aplinkose gyvenę dinozaurai netapo superdidvyriais.
Šiuos gyvūnus siejo tai, kad jie buvo sauropodai. Kažkas dėl zauropodų anatomijos – plaučiai, tuščiaviduriai kaulai su dideliu stiprumo ir svorio santykiu, medžiagų apykaita išlaisvino jų evoliucinį potencialą ir leido užaugti.
Dinozaurai gerai valdė savo didelius kūnus. Tačiau dinozaurai laikui bėgant turėjo silpną smegenų didėjimo tendenciją. Juros periodo dinozaurai, tokie kaip alozauras, stegozauras ir brachiozauras, turėjo mažas smegenis.
Vėlyvojo kreidos periodo pabaigoje, po 80 mln. metų, tiranozaurų ir ančiasnapių smegenys tapo didesnės. Tačiau, nepaisant dydžio, T.rex smegenys tebesvėrė vos 400 g. Velociraptoriaus smegenys svėrė 15 gramų. Tuo tarpu vidutinės žmogaus smegenys sveria 1,3 kilogramo, rašoma „Science Alert“.
Laikui bėgant dinozaurai įsitvirtino naujose nišose. Labiau paplito smulkūs žolėdžiai, o paukščiai tapo įvairesni.
Tačiau mažai tikėtina, kad jei dinozaurai nebūtų išnykę, šiuo metu tarp mūsų vaikščiotų keistas evoliucionavusio dinozauro hibridas, turintis žmogui prilygstantį intelektą. Greičiausiai Žemėje tiesiog gyventų ilgakakliai žolėdžiai ir didžiuliai tiranozaurai.
Galbūt jiems būtų išsivysčiusios šiek tiek didesnės smegenys, bet nėra daug įrodymų, kad jie būtų tapę genijais.
Šiandien sudėtingas smegenis turi keli dinozaurų palikuonys – paukščiai, pavyzdžiui, varnos ir papūgos. Jie gali naudotis įrankiais, kalbėti ir skaičiuoti. Tačiau didžiausios smegenys ir sudėtingiausia elgsena išsivystė žinduolių, pavyzdžiui, beždžionių, dramblių ir delfinų, atveju.
