„Proceedings of National Academy Sciences“ moksliniame žurnale publikuotame straipsnyje tyrėjai teigia, kad šie žodžiai kadaise priklausė Eurazijos prokalbei ir, nepaisant jos vystymosi bei skaidymosi į atskiras kalbas, išliko iki mūsų dienų. Žinoma, tai nereiškia, kad jie nuo pat pradžių liko visiškai nepakitę – per tokį ilgą laikotarpį įvyko įvairių jų formos modifikacijų, tačiau nepaisant šių pokyčių jie išlaikė tokią pačią prasmę.
Daugelis kalbos tyrinėtojų sutinka su prielaida, kad prieš tūkstančius metų Europoje ir Azijoje egzistavo viena kalba, kuri su laiku išsiskaidė į anglų, vokiečių, ispanų ir daugybę kitų kalbų. Iki šio tyrimo tarp kalbotyrininkų vyravo sutarimas, kad bręstant paskiroms kalboms, vienus žodžius keičia kiti, kol ankstesnieji galiausiai visai išnyksta. Nepakitę žodžiai gali ilgiausiai išsilaikyti apie 8-9 tūkst. metų. Pasak studiją atlikusių mokslininkų, jų pateikti duomenys prieštarauja šiai hipotezei.
Pasitelkę statistinius metodus mokslininkai tyrinėjo kalbas etimologiniu požiūriu, t.y. analizavo iš esmės tokią pačią reikšmę turinčius ir panašiai tariamus žodžius bei jų vartojimą keliuose šiuolaikinėse Europos kalbose. Jie juos taip pat lygino su 200 pagrindinių žodžių rinkiniu, kurie, kalbotyrininkų sutarimu, yra laikomi būdingais bet kokiai pasaulio kalbai. Galiausiai, siekdami nustatyti etimologinius tam tikrų žodžių ryšius su itin senomis ir jau negyvomis kalbomis, kalbotyrininkai pasitelkė ir vadinamuosius protožodžius (angl. proto-words) – hipotetiškai rekonstruotas žodžių formas, kurias, kaip spėjama, galėjo vartoti mūsų protėviai.
Po kruopščios duomenų analizės ir lyginamojo darbo tyrėjai sudarė per tūkstantmečius išlikusių žodžių sąrašą, kuriame yra tokie žodžiai kaip „tėvas“, „mama“ „žuvis“, „ugnis“ ir kt.
