Todėl kyla klausimas: ar kas nors iš mūsų dar bando patikrinti tiesą? O gal visi tiesiog aklai pasitiki viskuo, ką matome kompiuterių ekranuose?
Praėjusią savaitę publikuotame tyrime Teksaso technologijų universiteto (JAV) mokslininkai parodė, kaip universiteto studentai reaguoja, kuomet jiems nežinant kalkuliatorius pateikia neteisingą skaičiavimo atsakymą.
Kai kurie studentai kompiuterio ekrane matė kalkuliatorių, kuris buvo užprogramuotas taip, kad pateikinėtų neteisingus atsakymus. Kiti tiriamieji – kontrolinė grupė – ekrane matė įprastai veikiantį kalkuliatorių.
Taip pat tyrimo dalyviai turėjo galimybę atsisakyti naudotis kalkuliatoriumi, bet didžioji dauguma tokia galimybe nepasinaudojo – net tuo atveju, jei jie ir šiaip gebėjo puikiai skaičiuoti mintinai. Mokslininkai nustatė, kad dauguma dalyvių visiškai ar beveik neįtarė, kad kalkuliatorius jiems pateikia neteisingus atsakymus tol, kol atsakymų klaidingumas į akis krito ne per daug stipriai.
Nenustebino tai, kad tyrimo dalyviai, pasižymėję geresniais skaičiavimo gebėjimais, kaluliatoriaus atsakymus vertino įtariau už kitus dalyvius.
Paskaičiuokime
Norint suvokti tyrimo rezultatus reikia suprasti, kad kalkuliatoriai buvo sukurti siekiant palengvinti žmonių gyvenimą – sumažinti krūvį smegenims. Be to, už neteisingus atsakymus tyrimo dalyviai nebuvo baudžiami, o už teisingus nebuvo skatinami. Galbūt, jeigu tiriamieji būtų pildę pajamų mokesčių formas arba pateikinėtų paraišką paskolai, jie kompiuterio skaičiavimus vertintų įtariau.
Svarbu ir tai, kad istoriškai žmonėms nėra buvę realaus pagrindo įtarinėti, kad kalkuliatorius meluoja. Todėl tiriamieji elgėsi maždaug taip, kaip mokslininkai ir tikėjosi. Žmonės nėra linkę gaišti savo laiko svarstydami, ar jie gali pasitikėti vienu ar kitu įrankiu, kuris atsirado jų rankose – tai kainuotų per daug laiko ir energijos.
Tačiau pastarasis tyrimas buvo atliekamas su studentais, universiteto laboratorijoje. O kokios būtų tokio aklo pasitikėjimo pasekmės realiame pasaulyje, kai ant kortos pastatyti iš tiesų svarbūs dalykai?
Internetas ir skaitmeninės technologijos mūsų gyvenimus daugeliu atžvilgių pakeitė į gerąją pusę.
Pavyzdžiui, galime gauti prieigą prie praktiškai bet kokios informacijos ir labai greitai, galime reguliariai ir linksmai bendrauti su šeima ar draugais bet kurią akimirką, kai tik mums kyla toks noras, galime nesunkiai atlikti ir kasdienius reikalus – su elektronine bankininkyste ar apsipirkinėjimu susijusius darbus.
Tačiau technologijos kelia ir naujus iššūkius. Ar žmogus, su kuriuo kalbatės internetu, yra tikras, ar robotas? Ar per pažinčių programėlę užmezgę pažintį pradedate romantišką ir tikrą bendravimą, ar esate veliami į apgavystę?
Kur yra ta riba, iki kurios žmonės aklai pasitiki, kad technologijos yra saugios ir kad kiekvienas internete sutiktas asmuo yra toks pats tikras ir patikimas, kaip jis pats teigia?
Phishingas – duomenų žvejyba
Daiktų internetas keičia mūsų gyvenimus namuose ir už jų ribų. Namie tvyro nuolatinė grėsmė, kad, pasinaudodami mūsų išmaniaisiais įrenginiais, kažkas mūsų klausosi.
Štai rugpjūtį „Apple“ viešai atsiprašė už tai, kad leido savo rangovams klausytis skaitmeninio asistento „Siri“ pašnekovų (paprastų vartotojų) balso įrašų.
Etinių klausimų kelia ir autonominiai automobiliai, kurie ganėtinai netrukus taps įprastine mūsų gyvenimų dalimi. Susirūpinimą kelia ne tik užprogramuoti moraliniai pasirinkimai – kieno gyvybę paaukoti, kai tampa žinoma, kad nelaimė yra neišvengiama – bet ir tikimybė, kad programišiai įsilauš į tokio automobilio kompiuterį ir pakeis numatytus veiksmus.
Būta pranešimų ir apie visiškai įprastai atrodančius USB laidus, kuriuose įtaisyti mažučiai implantai su duomenų perdavimo per „Wi-Fi“ ryšį galimybę. Prijungus tokį laidą prie kompiuterio netoliese esantis programišius įgytų galimybę perimti kompiuterio valdymą. Privalome pagalvoti net apie tokių įrenginių, kaip širdies ritmo vedliai, saugumą – net ir jie gali būti „nulaužti“.
Esminė problema, kurią bando išspręsti vyriausybės ir kibernetinio saugumo organizacijos – tai užkirsti kelią tapimui phishingo auka. Phishingas – tai toks kibernetinio sukčiavimo būdas, kai duomenys išgaunami aukai pakišant elektroninį laišką, žinutę ar interneto svetainę, kuri atrodo panaši į tikrą, autentišką, tačiau nukreipia naudotoją tiesiai į programišiaus glėbį.
Kibernetiniai nusikaltėliai šiuo metodu naudojasi siekdami išgauti slaptą informaciją – pavyzdžiui, banko sąskaitos duomenis – arba skatindami paspausti nuorodą, kuri į kompiuterį atsiųstų piktybinę programinę įrangą. Tokia programinė įranga gali automatizuoti vogti slaptažodžius ir kitus svarbius asmens duomenis.
Phishingo žinutės paspaudimas
Paspaudus nuorodą phishingo laiške galite prisidaryti nuostolių ilgam laikui – ir ne tik sau asmeniškai, bet ir visai organizacijai, kaip kad praėjusiais metais nutiko Australijos nacionaliniam universitetui.
Kol kas neturime efektyvių būdų apmokyti žmones atpažinti phishingo ataką. Taip iš dalies yra dėl to, kad phishingo žinutės yra labai realistiškos ir sunkiai identifikuojamos. Tačiau taip pat taip yra dėl to, kad, anot Teksaso universiteto mokslininkų, žmonės yra linkę nepagrįstai tikėti technologijomis ir įrenginiais ir nelinkę tikrintis faktų.
Žinios yra ir galia, ir saugumas
Atrasti tinkamą balansą tarp sveiko skeptiškumo ir pasitikėjimo technologijomis šiame amžiuje yra be galo sudėtinga. Žmonės negali atsitverti nuo pasaulio, o nuolatiniam informacijos tikrinimui reikalingos protinės pastangos tikriausiai yra didesnės nei galima būtų tikėtis iš eilinio žmogaus.
Bet bent jau vienas teigiamas dalykas iš šio netikro kalkuliatoriaus tyrimo išaiškėjo: žmonių kibernetinio saugumo įgūdžius smarkiai pagerina mokymai. Reikia žmones mokyti ką internete daryti, kaip tai daryti ir dėl ko tai svarbu.
Kaip ir visada mokantis, pamokos turi būti kartojamos, o žmogus privalo būti motyvuotas išmokti. Be efektyvių mokymosi metodų vartotojai, organizacijos ir ištisos valstybės nesugebės apsiginti nuo kibernetinių nusikaltėlių.
