Visų pirma pasakysime svarbiausią dalyką - povandeniniai laivai retai taranuodavo priešų laivus. Tai nėra gera strategija, nes savo laivą gali apgadinti labiau nei priešo. Povandeninio laivo priekyje yra sonaras, kiti svarbūs įrenginiai, todėl pažeisti jo tikrai nesinori. Kita vertus, užkirsti kelią priešo povandeniniams laivams yra tiesiog būtina, kad jie neterorizuotų uostų, įlankų ar pavienių didžiųjų karinių laivų.
Antrojo pasaulinio karo metu plačiai naudoti tinklai, į kuriuos povandeniniai laivai turėjo įsipainioti ir įstrigti. Jie būdavo įrengiami palei svarbiausius uostus ir įlankas. Kartais - aplink prišvartuotus laivus. Šie plieniniai tinklai įpainiodavo povandeninius laivus, o plūdurų judėjimas leisdavo anksti pastebėti jų atvykimą. Taip povandeniniai laivai galėdavo būti neutralizuoti labai greitai. Net jei povandeninis laivas sugebėdavo išsipainioti, tinklas sutrukdydavo operacijai arba ją bent jau sulėtindavo.
Tačiau kur yra problema, yra ir sprendimas. Laivų priekyje imta montuoti specialius pjautuvus. Šie dantyti ašmenys, primenantys medžio pjūklą, galėdavo perpjauti plieninį tinklą, jei tik povandeninis laivas plaukdavo didesniu greičiu. Kai kurie vėlesni tinklų pjautuvai galėjo būti pastiprinti ir sprogstamaisiais užtaisais, kurie dar labiau suardydavo tinklus.
Taip pat naudotas ilgas plieninis kabelis, kuris būdavo nutiestas nuo laivo nosies iki bokštelio (tiltelio) ir iki laivo galo. Jis turėdavo perkelti tinklą per laivo viršų ir neleisti bokšteliui užsikabinti. Kabelis padėdavo saugantis ne tik nuo specialiai prieš povandeninius laivus ištiestų tinklų, bet ir nuo žvejybinių tinklų ar šiaip nepastebėtų neaiškių kabelių bei virvių. Pjautuvas ir kabelis geriausiai veikė kartu, tačiau dabar tokie kabeliai nebėra naudojami.
Plaukiant dideliu greičiu toks kabelis vibruodavo aukštu dažniu. Tai keldavo hidrodinaminių problemų - didesnis pasipriešinimas sulėtindavo didelius laivus. O kartu susidaręs triukšmas leisdavo šiuos laivus lengviau pastebėti.
