Nukopijuoti iki milimetro
Negalima būtų sakyti, kad klausimas visiškai nesusiję ir su Rusija. Kai Maskvoje VDNCh rūmuose buvo atidaroma išradimų ir atradimų paroda „Rusija daro pati“, pavadinimui buvo panaudotas vienas iš abreviatūros RDS-1 – pirmosios sovietinės atominės bombos – išaiškinimo variantų. Tiesa, toji pati bomba buvo pagaminta pagal amerikiečių „Storulio“ („Fat Man“), numesto ant Nagasakio, pavyzdį (už brėžinių vagystę JAV sutuoktinių Rosenbergų porai įvykdyta mirties bausmė, ir pačiu vagystės faktu nedaug kas abejoja). Šios bombos gabenimui sukurtas sovietų bombonešis „Tu-4“ – „supertvirtovės“ „Boeing B-29“ klonas. Sovietų angaruose po karo liko keturi tokie amerikietiški lėktuvai ir Tupolevo konstruktorių biurui buvo pavesta atkurti juos iki smulkiausios detalės. Netgi kai ardydami lėktuvus inžinieriai pamatė, kad elektrinių laidų skersmenys matuojami colio dalimis, kurias verčiant į milimetrus būdavo gaunami visiškai neapvalūs skaičiai, neįprasti sovietinėms gamykloms, kuriose naudojama metrinė sistema, buvo nuspręsta ne ieškoti standartinių analogų, o kopijuoti viską tiksliai.
Šnipus domino ne tik raketos Jei tau kas nors grasina superginklu, svarstymai apie intelektualinę nuosavybę pasitraukia į antrą planą. Tačiau ginklais reikalas nesibaigė. Pavyzdžiui, pagrindiniam Sovietų Sąjungos „atomininkui“ Igoriui Kurčiatovui už atominės bombos sukūrimą padovanotas automobilis „ZiS-110“ buvo prieškarinio amerikiečių „Packard 180“ kopija. Kaip ir kitos sovietinės mašinos – nuo „Pobedos“ (vokiečių „Opel“ 1938 m. modelis) iki „Moskvičių“ ir „Zaporožiečių“. Sovietų pramonė klonavo ir automobilius, ir fotoaparatus (FED – tai „Leica“, o „Kiev“ – „Contax“), ir netgi kažkodėl anglišką kompaktinį lygintuvą. Ar tokia sistema gyvybinga? Ir ar stipriai tokie technologiniai skoliniai veikia šalies gyvenimą?
Savas inovacijų žmogus
Du ekonomistai, Erikas Meyerssonas iš Stokholmo ekonomikos mokyklos ir Albrechtas Glitzas iš Pompeu Fabra universiteto Barselonoje, pažvelgę į „Stasi“ – Rytų Vokietijos (Vokietijos demokratinės respublikos, VDR) žvalgybos tarnybos – archyvus, išvydo galimybę išnagrinėti abu šiuos klausimus. Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio iki Berlyno sienos griuvimo 1989 metais VDR pramoniniu šnipinėjimu buvo užsiimama pramoniniais mastais: vien etatinių darbuotojų „Stasi“ mokslo ir technikos skyriuje buvo apie tris šimtus.
Rytų Vokietija turėjo savo technologijų srities superšnipą, menkai primenantį Jamesą Bondą, – tai fizikas Hansas Rehderis, viduriniosios grandies vadybininkas Vakarų Vokietijos (Vokietijos federacinė respublika, VFR) kompanijoje „Telefunken“. Jis organizavo nuolatinį techninės informacijos nutekinimo iš Vakarų į Rytus kanalą – šiuo kanalu buvo perduodami išsamūs nuo radiacijos apsaugotų tankų brėžiniai, ir, kas svarbu, daugybė civilinių technologijų, nuo radijo imtuvų iki kompiuterių procesorių.
H.Rehderį „Stasi“ užverbavo 1957 metais, kai 45 metų amžiaus fizikas skendo skolose. Iki pat 1985 metų – tai yra, ištisus 28 metus – jis dirbo išvengdamas demaskavimo. Jo šnipinėjimo karjeros (ir ne tik jos) detalės paaiškėjo atsitiktinai, tik kai „Stasi“ dokumentai dešimtajame dešimtmetyje buvo išslaptinti. Tyrimo autoriams pasisekė, dėl to, kad žvalgyba skrupulingai dokumentavo visus agentų pranešimus ir nespėjo jų sunaikinti: E.Meyerssono ir A.Glitzo žinioje atsidūrė 189 725 tokios techninio šnipinėjimą ataskaitos, sukurtos 1968 – 1989 metais ir jau suskaitmenintos.
Dokumentai buvo žymimi raktiniais žodžiais, todėl mokslininkai visų pirma ėmėsi analizuoti tokių žymių dažnį, kad būtų galima suprasti, kokią informaciją dažniausiai medžiojo šnipai. Būtų galima tikėtis, kad tai kokių nors raketų brėžiniai, tačiau didžiojoje dalyje pranešimų – 100 tūkstančių iš 189 – kalbama apie elektroniką, biuro techniką ir kompiuterius. JAV ir kitos Vakarų šalys (įskaitant ir Vakarų Vokietiją) susitarė į VDR neeksportuoti ne tik ginklų, tačiau ir „dvejopos paskirties technologijų“, įskaitant visko, kas susiję su kompiuteriais, todėl įrengti biurą ar telefonų stotį kitoje geležinės užsklandos pusėje buvo keblu. Toliau yra chemija (33 tūkstančiai pranešimų) ir energetika (23 tūkstančiai), arčiau sąrašo galo – technologijos, susijusios su maistu, tabaku ir juvelyrika: informacija apie cigarečių kimšimą ir sužadėtuvių žiedų štampavimą irgi buvo vagiama rizikuojant gyvybe.
Vogti ar išradinėti?
Ar visi šie pranešimai šaliai pravertė? Autoriai analizės objektu pasirinko sudėtingą ekonominį parametrą TFP („bendrasis faktorinis produktyvumas“). Šis rodiklis parodo tobulesnės technikos įtaką darbo efektyvumui. Rytų Vokietija pagal TFP rodiklį visada atsiliko nuo Vakarų Vokietijos (vidutinis skirtumas prieš pat Berlyno sienos griuvimą – 189 proc.), tačiau kai kuriose srityse, tarkime, elektronikos, skirtumas siekė net 500 procentų.
Mokslininkai turėjo 20 metų statistiką, todėl galėjo atsekti priežasties ir pasekmės ryšius – kaip šnipų susidomėjimas viena ar kita tema keičia TFP. „Mūsų rezultatai rodo akivaizdžią pramoninio šnipinėjimo ekonominę naudą“, – sąžiningai pripažįsta autoriai. Be šnipų 189 procentų atotrūkis būtų 6,3 proc. didesnis, kas, išreiškus pinigais, reikštų milijardus eurų kasmet.
Kitas reikalas, kad būdavo panaudojama santykinai nedaug šnipų radinių, pažymi autoriai: didžioji dalis ataskaitų taip ir liko be naudos dūlėti stalčiuose, o tūkstančiai inžinierių, kopijavusių radinius tiesiog todėl, kad jie buvo laikomi svarbiais Vakaruose, dirbo tuščiai. Antras šalutinis efektas – didėjant šnipinėjimo aktyvumui, šalyje buvo mažiau užsiimama originaliu mokslu.
Autoriai nusprendė pažiūrėti, kaip kito įvairių sričių patentų paraiškų skaičius Vakarų ir Rytų Vokietijoje. Pavyzdžiui, devintajame dešimtmetyje tokių paraiškų, susijusių su kompiuteriais ir elektronika, ėmė ryžtingai daugėti VFR, o VDR, atvirkščiai, kreivė linksta žemyn. Tas pats pasakytina ir apie automobilius, ir apie pramoninių mašinų gamybą. Paaiškinimas paprastas: jei kiekviena Vokietijos markė, išleista pramoniniam šnipinėjimui, suteikia garantuotą grąžą, tai skirti lėšas savarankiškiems tyrimams – nuostolinga. Duodamas interviu leidiniui „Harvard Business Review“, E.Meyerssonas vadina tai „kokaininiu moksliniu tiriamuoju darbu“: tai yra patikimas būdas pasijusti stipriu ir efektyviu greitai, bet inovacijų įrankiai ilguoju laikotarpiu neplėtojami.
Šalims, kurios regi save kaip nuolatines atsilikėles, kurios niekada neketina tapti technologių lyderėmis, pramoninis šnipinėjimas gali būti naudingas. Bet siekiant technologinės lyderystės tai vargu ar yra tinkamas kelias.
Nedidelė vakarietiškų inovacijų, kurias begėdiškai pavogė ir nukopijavo Sovietų sąjungos šnipai bei inžinieriai, kolekcija surinkta šioje svetainėje.
