Didžiųjų teršėjų abejingumas
Globali siekiamybė sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą tiek, kad apribotume visuotinį atšilimą iki 1,5 °C, lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu, tapo aiški jau 2016-ųjų metų Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos metu. Tačiau per pastaruosius 5 metus pasiektas progresas yra vertinamas dviprasmiškai. Atsižvelgiant į tarptautinės mokslinių tyrimų grupės „Climate Action Tracker“ skaičiavimus, prieš Paryžiaus susitarimą pasaulinis išmetamųjų teršalų kiekis iki 2100 metų pasaulio temperatūrą turėjo pakelti 3,5 °C, tačiau dabar ši trajektorija sumažėjo iki 2,9 °C.
Pozityviomis tendencijomis džiaugtasi neilgai. Jungtinėse Amerikos Valstijose vykstantys politiniai pokyčiai jau sumažino šio progreso potencialą. Nevyriausybinės organizacijos "Environmental Defence Fund" vertinimu, iki 2025 m. JAV valstijos sumažins išmetamųjų teršalų kiekį tik apie 18 proc., palyginti su 2005 m. lygiu, nors siekiant reikšmingų klimato pokyčių sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį reiktų apie 26–28 proc. Tuo tarpu kitos dvi svarbios šalys, prisidedančios prie klimato kaitos – Rusija ir Brazilija – iš esmės nepritarė Paryžiaus susitarimui.
Kokius sprendimus siūlo mokslas?
Kova su klimato kaita yra vienas didžiausių šių laikų iššūkių žmonijai, tačiau mokslas gan aiškiai nurodo pagrindinius problemų sprendimus. Londono karališkosios gamtos žinių gerinimo draugijos išplatintame pranešime teigiama, mokslo ir technologijų proveržis yra būtinas, tačiau jis privalo būti nukreiptas tikslingai. Tarp svarbiausių pokyčių sričių yra įvardijami energetikos, transporto, pramonės ir žemės ūkio sektoriai, taip pat ir prisitaikymas prie jau neišvengiamų klimato pokyčių (pvz., tirpstančių ledynų, gamtos ekosistemų pokyčių bei kintančių meteorologinių reiškinių įtakos pasaulio ekonomikai).
Mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių ar šias dujas surenkančių technologijų naudojimas yra bene universaliausiai tinkanti priemonė kovojant su klimato kaita. Tačiau vien tik naudojant esamas technologijas pasiekti išsikeltus klimato neutralumo tikslus nepavyks. Būtent todėl naujos technologijos ir inovacijos yra būtinos siekiant mažesnėmis sąnaudomis sukurti anglies dioksido kiekį atmosferoje mažinančius sprendimus. Šiuo atveju valstybės turėtų būti suinteresuotos spartesne mokslinių tyrimų ir pažangių technologijų plėtra. Tai ypač svarbu šalims, kurių ekonomika remiasi sunkiai anglies dioksido emisiją mažinančiais sektoriais, pavyzdžiui, laivyba ir aviacija, plieno ir cemento bei maisto produktų gamyba.
Tačiau vien tik naudojant esamas technologijas pasiekti išsikeltus klimato neutralumo tikslų nepavyks.
Žiedinė ekonomika – pilkoji zona
Europos Sąjunga Žaliajame kurse, be kitų su klimato kaita kovojančių priemonių, taip pat gan aktyviai remia žiedinės ekonomikos plėtrą, tačiau mokslininkų nuomonė šioje srityje iki galo nėra aiški. Viena vertus, žiedinė ekonomika gali prisidėti prie racionalesnio išteklių naudojimo, tačiau energetinė tokių praktikų išraiška dar nėra plačiai diskutuojama. Praktiniu lygiu žiedinės ekonomikos plėtrą riboja ir mažas sėkmingų pavyzdžių spektras. Gerai žinomi atliekų perdirbimo, daiktų antrinio panaudojimo ar dalijimosi platformų pavyzdžiai yra pakankamai nišiniai ir apima tik dalį žiedinės ekonomikos esmės – uždaro išteklių ciklo sukūrimo. Todėl praktikoje yra gan sunku rasti sėkmingus didelio masto pilnai žiediškus projektus, o dar sunkiau yra įvertinti tokių iniciatyvų ekonominį tvarumą ir ilgaamžiškumą.
Neaiškus mokslinis pagrindas ir gerųjų praktikų trūkumas apsunkina žiedinės ekonomikos praktinį įgyvendinimą, kuris verslui išlieka atviru klausimu. Ką reiškia būti žiediniu ir ar įmanoma pasiekti visišką ekonomikos žiediškumą? Ar tikrai išteklių taupymas veda prie mažesnio galutinio vartojimo? Ar energijai imlios žiedinės ekonomikos veiklos, pavyzdžiui, sudėtingų, iš skirtingų medžiagų pagamintų produktų perdirbimas, tikrai prisideda prie klimato politikos įgyvendinimo? Atsakymai į šiuos klausimus gali būti randami tik išsamiomis mokslininkų analizėmis ir ilgalaikio poveikio vertinimu. Deja, bet sparčiai populiarėjančioje temoje tokių įžvalgų vis dar yra pasigendama. Nepaisant to, tiek Europos Sąjunga, tiek Lietuva deklaruoja gan ambicingus žiedinės ekonomikos tikslus, pavyzdžiui, iki 2030 metų užtikrinti 65 procentus siekiantį komunalinių atliekų perdirbimą ar pakartotinį naudojimą.
Neaiškus mokslinis pagrindas ir gerųjų praktikų trūkumas apsunkina žiedinės ekonomikos praktinį įgyvendinimą, kuris verslui išlieka atviru klausimu.
Abejones keliantys interesai
Tarp ir taip daugybės kompleksinių klimato kaitos problemų išryškėja ir aiškus verslo bei visuomenės interesų konfliktas. Ekonominis augimas, užtikrinantis didėjantį vartojimą, ar patogaus gyvenimo ir mažesnių poreikių persvarstymas? Šį konfliktą galima įžvelgti ir grįžtant prie šiuo metu vykstančios COP26 konferencijos. Vienu iš pagrindinių šios konferencijos rėmėjų yra globalus maisto produktų, buitinės chemijos bei asmens higienos prekių gamintojas "Unilever", kuris kelis pastaruosius metus yra ir vienas iš didžiausių pasaulyje plastiko teršėjų. Tiesa, atsakomybė dėl į netinkamas vietas patenkančių plastiko atliekų yra labiau nukreipta į galutinį produktų vartotoją, tačiau tikėti, kad globali kompanija yra suinteresuota mažinti vartojimą dėl aplinkosauginių priežasčių taip pat būtų per daug naivu. Prie kovos su klimato kaita taip pat prisideda ir tradicinės pramonės bei neatsinaujinančių išteklių energetikos kompanijų interesai, kurių pelningai veiklai naujoji politika nebus tokia palanki.
Globalus neveiksnumas neramiais laikais
Kol didžiausi teršėjai – Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija, Indija ir Rusija – vis bando išlaviruoti ir neprisiimti atsakomybės dėl sukelto klimato atšilimo, Europos Sąjunga išdidžiai deklaruoja savo pažadą tapti klimatui neutraliu regionu, nepaisant daugybės neišspręstų praktinių klausimų.
Ar tokio Europos Sąjungos herojiškumo pakaks paskatinti kitas pasaulio lyderes rinktis tvaresnį kelią? Tai parodys laikas, o tiksliau, aplinkosauginis ir ekonominis investicijų atsipirkimas. Tačiau be rimtesnio valstybių požiūrio į inovacijų ir mokslo indelį bei suinteresuotą verslo bendradarbiavimą, didelė tikimybė, kad COP26 konferencija nebus paskutinė tokio pobūdžio diskusija artimiausiais metais.
