Saulės sistema yra sena kaip koks telefoninio fakso aparatas dabartinių technologijų laikais. Tačiau lyginant su Visata, Saulės sistema yra dar labai jauna panelė.
Paukščių Tako diskas aplink savo ašį apsisuka per 220 mln. metų. Išeitų, jog šį veiksmą jis yra atlikęs apie 60 kartų.
Astronomai mano, kad Paukščių Tako galaktikai, kurioje įsikūrusi mūsiškė Saulės sistema, yra maždaug 13,2 mlrd. metų. Taigi, Paukščių Takas – ne ką jaunesnis už pačią Visatą. Mūsų galaktika gimė į vieną gigantišką spiralinį diską susiliejus mažesnėms nykštukinėms galaktikoms. Toks, koks jis yra dabar, Paukščių Takas tapo maždaug prieš 8,6 mlrd. metų. Žodžiu, laiko visokiausiems įvykiams dar iki Saulės sistemos atsiradimo – į valias. Ne vienas milijardas metų.
Paukščių Tako diskas aplink savo ašį apsisuka per 220 mln. metų. Taigi šį veiksmą jis yra atlikęs apie 60 kartų. Sukdamasi mūsų galaktika maišo medžiagą nelyginant kolosalus kosminis maišytuvas, trintuvas.
Dujų ir dulkių ūkai, tame maišytuve sutankėjantys ir virstantys nuožmiais žvaigždžių gimimo regionais. Milžiniškos žvaigždės, savo egzistenciją užbaigiančios supernovų sprogimais. Sprogimais, kurie tuos dujų ir dulkių telkinius vėl išblaško po kosminę erdvę. Taip toji medžiaga ir mušama – tarsi milžiniškoje kalataukoje (muštuvyje). Visa tai vyksta galaktikos spiralinėse rankovėse, kur tankesni regionai virsta žvaigždžių lopšeliais.
O dabar pamėginkime mintimis nusikelti į tolimą praeitį, daugiau nei 4,6 mlrd. metų atgal. Kai dar nebuvo nei Žemės, nei Mėnulio, nei Marso, nei Jupiterio ar Saturno – nebuvo nei Saulės. Vietoje Saulės sistemos plytėjo dujų ir dulkių regionas, priklausantis vienai iš spiralinių Paukščių Tako disko rankovių. Smalsu, kaip tai atrodė? Smalsumą turėtų patenkinti kosminio teleskopo „Hubble“ fotografijos.
Čia – Oriono, Erelio ir Tarantulo ūkai. Visi jie – sritys, kuriose aktyviai formuojasi ir gimsta žvaigždės. Šie ūkai yra vandenilio debesys, likę dar nuo Didžiojo sprogimo laikų. Vandenilio debesys, atmiežti dulkių, kurias kosmose pažėrė supernovų gūsiais išsklaidė senstančios arba jau pasenusios ir mirusios žvaigždės.
Praėjus milijonams metų, tankesni tokių ūkų regionai pradėjo virsti į žvaigždžių užuomazgas. Ir milžiniškų, ir nykštukinių žvaigždžių. Įsižiūrėkite į kurį nors gimstančių žvaigždžių ūką. Matote tamsius gumulus? Tai – besiformuojančios žvaigždės, kurias supa dujos ir dulkės.
Galaktikoje yra aibė žvaigždžių. Kai kurios – neįsivaizduojamo dydžio monstrės, kitos – mažesnės ir panašesnės į mūsų Saulę. Yra ir dar mažesnių raudonųjų nykštukių. Daugelis, ko gero, turi planetų. Galbūt net planetų, kuriose klesti gyvybė?
Jei taip buvo ir Saulės sistemos vietoje, kur dabar visos tos žvaigždės? Kodėl mes esame vieni? Kur tie mūsų broliai ir sesės? Kur visa kita, ką matome ūkų nuotraukose?
Turbūt gamta nemėgsta netvarkos ir jaukių žvaigždžių lopšelių. Ūkas, iš kurio gimė Saulė, buvo arba absorbuotas kitų žvaigždžių, arba nupūstas galingų kosminių vėjų, kuriuos suformuoja didžiosios žvaigždės. Žodžiu, ūko, iš kurio gimė Saulė, nebeliko – jis išblaškytas. Panašiai dūmus patalpoje išblaško ir ją išvėdina ventiliatoriai.
Iš pradžių mūsų ūkas atrodė kaip Erelio ūkas. Po milijonų metų jis virto panašiu į Plejadėmis vadinamą žvaigždžių spiečių, kuriame ryškios žvaigždės gaubiamos miglotų ūko driekanų. Tačiau Paukščių Tako gravitacinės jėgos išblaškė tą mūsų Saulės lopšelį į kitokio tipo spiečių (Hiadės). Galiausiai gravitacija išblaškė spiečių taip, kad žvaigždės visiems laikams išsibarstė po Paukščių Tako spiralines rankoves.
Kas buvo tiksliai prieš Saulės sistemą, ko gero, nesužinosime niekad. Visi įkalčiai, visi pėdsakai seniai išblaškyti po kosmosą. Tačiau mes dar galime matyti kitas Paukščių Tako sritis ir, žvelgdami į jas, įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti Saulės sistemos ūkas.
Beje, o kaip tą kadaise egzistavusį ūką galėtume pavadinti?
