Pirmieji išgirsti nežemiški garsai, kuriuos 1962 m. erdvėlaivių inžinierius Billas Pickeringas žaismingai pavadino „sferų muzika“, buvo pirmas ženklas, kad NASA erdvėlaivis „Juno“ sėkmingai įskriejo į Jupiterio orbitą, nuo Žemės nutolusią 1,74 mlrd. mylių (apie 2,8 mlrd. km), o šiuos garsus palydėjo misijų valdymo centro komandos narių džiaugsmo šūksniai.
„Juno“ siunčia radijo tonus šimtais įvairiausių dažnių, ir kiekvienas iš jų skirtas informuoti apie konkrečią erdvėlaivio operaciją. Šie tonai plika ausimi negirdimi – jie šifruojami kompiuteriais. Nuo 1997 m. Susana šių tonų klausydavo naudodamasi specialia įranga, kurią pati padėjo kurti, kad galėtų pranešti apie NASA misijų sėkmę arba nesėkmę. Tačiau moters istorija prasideda kur kas anksčiau.
Dirbti Reaktyvinio judėjimo tyrimų laboratorijoje S.Finley pradėjo 1958 m., likus aštuoniems mėnesiams iki dienos, kai Kongresas kartu su prezidentu Dwightu Eisenhoweriu oficialiai įsteigė Amerikos kosmoso agentūrą.
Per 58-erius metus trunkančią karjerą veikiausiai nepasitaikė nei vienos misijos, prie kurios Susana nebūtų pridėjusi savo rankos. Ji čia dirbo, kai buvo paleistas pirmasis amerikiečių palydovas, ji atliko užduotis misijų valdymo centre, kai buvo vykdomi ankstyvieji skrydžiai į Mėnulį, rengė kosminių stočių „Voyager“ didžiojo turo per Saulės sistemą maršrutus, džiūgavo, kai Veneros vėjuose suposi mokslinį inventorių nešantys balionai, ir dalyvavo į Raudonąją planetą nuleidžiant marsaeigius. Per savo ilgą ir įdomią karjerą Susanai teko įveikti kliūtis, apie kurias dažnas šiuolaikinis žmogus net nepagalvoja.
Vis dėlto, 2004 m. S.Finley buvo pažeminta pareigose, nes neturėjo NASA reikalaujamo bakalauro laipsnio.
Jupiteriu Susana susidomėjo jau seniai. Ji pamena pirmąją erdvėlaiviu „Pioneer 10“ vykdytą misiją į šią milžinišką planetą. „Aš derindavau didžiąsias programas“, – prisimena S.Finley.
Vos vieną keturioliktąją „Juno“ masės sveriantis erdvėlaivis „Pioneer 10“ palei Jupiterį pralėkė 1972 m., kiek sulėtindamas greitį tam, kad galėtų planetą nufotografuoti, išmatuoti jos radiacijos lygius ir ištirti palydovus. Tiek mokslininkai, tiek visuomenė buvo priblokšti šių pirmųjų išsamių Jupiterio vaizdų. Jupiterio paviršiuje susidariusių sūkurių ir Didžiosios raudonosios dėmės vaizdai buvo tokie stulbinami, kad 1973 m. NASA už jų parodymą per televiziją gavo „Emmy“ apdovanojimą.
Erdvėlaivis „Pioneer 10“ Jupiterį fotografavo skriedamas 81 tūkst. mylių (apie 130 tūkst. km) atstumu nuo jo debesų paviršiaus, o „Juno“ orbita prie Jupiterio priartės 3,1 tūkst. mylių (apie 5 tūkst. km) atstumu. Abiejų misijų metu padarytos nuotraukos ir surinkti duomenys siunčiami per vadinamąjį tolimosios erdvės tinklą (angl. Deep Space Network, DSN), prie kurio kūrimo prisidėjo ir S.Finley.
DSN yra pasaulinis antenų ir ryšio įrenginių tinklas, be kurio tarpplanetinės kelionės būtų neįmanomos. Radijo antenomis galima pagauti silpnus iš kosmoso siunčiamus signalus, o DSN gali nuolat sekti net ir labiausiai nutolusius erdvėlaivius, tokius kaip „Voyager“, kurie šiuo metu tiria tarpžvaigždinę erdvę ir skleidžia signalą, 20 mlrd. kartų silpnesnį už skaitmeninio laikrodžio signalą.
Dirbti Reaktyvinio judėjimo tyrimų laboratorijoje S.Finley pradėjo 1958 m., likus aštuoniems mėnesiams iki dienos, kai Kongresas kartu su prezidentu Dwightu Eisenhoweriu oficialiai įsteigė Amerikos kosmoso agentūrą.
S. Finley buvo neseniai pradėjusi dirbti JPL, kai Kalifornijos Mohavių dykumoje įsikūrusioje vadinamojoje Goldstouno observatorijoje (angl. Goldstone Observatory) buvo sukonstruota pirmoji parabolinė dubens formos antena. Netrukus dauguma Susanos užduočių buvo susijusios su DSN. Dabar šis tinklas apima visą pasaulį – daugybė milžiniškų radijo antenų įrengta ne tik Kalifornijoje, bet ir Australijoje bei Ispanijoje.
S.Finley kartu su kolegomis sukūrė įrangą, kuria užtikrinamas atskirų stočių ryšys ir taip sudaromos sąlygos NASA specialistams palaikyti ryšį su robotizuotais tyrėjais, nesvarbu, kaip tuo metu pasisukusi mūsų planeta ir kur yra atitinkamas erdvėlaivis.
Vykdant „Juno“ misiją, ši sąlyga buvo būtina, kadangi įjungdamas variklius, lėtėdamas ir įskriedamas į Jupiterio orbitą, erdvėlaivis turėjo nusisukti nuo Žemės. Kadangi pagrindinė erdvėlaivio antena buvo nusukta nuo Žemės, išsamus duomenų perdavimas buvo neįmanomas. JPL komanda, norėdama sužinoti, kada po 35 minučių veikimo variklis išsijungs ir „Juno“ oficialiai pradės tyrinėti dujų milžinę, klausėsi paprasčiausių radijo tonų.
Bene vienintelė, galinti suprasti signalus ir pranešti apie tai, kaip keliauja „Juno“, yra ilgiausiai NASA dirbanti moteris. Vis dėlto, 2004 m. kosmoso agentūra pažemino Susaną pareigose, atėmė iš jos inžinierės titulą ir nutarė mokėti valandinį atlyginimą – juk ji neturėjo bakalauro laipsnio.
Kai S. Finley buvo pasamdyta 1958 m., nebuvo reikalaujama turėti bakalauro laipsnį, kaip kad yra dabar. Susana buvo talentinga matematikė, bet koledžo niekada taip ir nebaigė. Įsidarbinusi JPL, ji dirbo žmogumi-kompiuteriu.
Prieš sukuriant skaitmeninius prietaisus, žmonės-kompiuteriai buvo atsakingi už visų laboratorijoms reikalingų matematinių veiksmų atlikimą ir dažniausiai tai darydavo popieriuje. 1969 m. Susana kiti moteriškosios lyties „kompiuteriai“ oficialiai tapo inžinierėmis. Tai joms buvo didžiulis laimėjimas – įvertinimas už sunkų darbą ir atsidavimą. Tačiau po to, kai 2004 m. NASA pakeitė savo politiką ir pradėjo reikalauti, kad visi inžinieriai turėtų bakalauro laipsnį, šis titulas iš Susanos buvo atimtas. Jai vienintelei iš visos NASA istoriją kūrusių darbuotojų komandos šis sprendimas buvo reikšmingas – kitos laboratorijoje dešimtmečius išdirbusios moterys jau buvo išėjusios į pensiją.
Nė vienas iš NASA darbuotojų nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl viena pirmųjų agentūros darbuotojų dabar pildo darbo laiko apskaitos žiniaraščius, o jos indėlis vertinamas ne dešimtmečiais, o valandomis.
S.Finley negriežia danties ant savo darbdavio ir teigia, kad džiaugiasi ir tuo darbu, kurį turi. Žinoma, per šešis dešimtmečius moteris padarė pavydėtiną karjerą.
Susana kol kas neplanuoja eiti į pensiją, na o NASA misija jau artėja prie pabaigos. „Juno“ lemtis visada buvo aiški. 2018 m. vasarį NASA pasiųs erdvėlaivį į pražūtį – jis sudegs Jupiterio atmosferoje. Kitą erdvėlaivį tyrinėti atokių planetų NASA paleis ne anksčiau kaip po dešimtmečio.
Misijos prasideda ir baigiasi, erdvėlaiviai kyla ir krenta, o S.Finley tebesėdi savo biure Pasadinoje, laukdama vos girdimų signalų iš kosmoso.
