Kaip „Science Alert“ rašo Carltonas Basmajianas, Ajovos valstybinio universiteto bendruomenių ir regioninio planavimo, miestų dizaino docentas, jei žmonės tiesiog išnyktų iš pasaulio, pirmasis skirtumas būtų pastebimas ne akimis, o ausimis.
Pasaulyje būtų tylu.
Mūsų pastatai, automobiliai triukšmingi – visas šis triukšmas liautųsi.
Po metų be žmonių dangus būtų žydresnis, oras skaidresnis. Vėjas ir lietus švariai nušveistų Žemės paviršių, nebeliktų viso žmonių keliamo smogo ir dulkių.
Tuo tarpu namų maišytuvuose nebebūtų vandens. Juk vandens sistemas reikia nuolat pumpuoti.
Tačiau vanduo, kuris buvo vamzdžiuose, kai visi dingo, ten ir liktų. Tad kai ateitų pirmoji žiema, vamzdžiuose esantis vanduo užšaltų ir juos prakiurdytų.
Taip pat nebūtų elektros. Jėgainės nustotų veikti, nes niekas jų neprižiūrėtų ir neužtikrintų kuro atsargų.
Žolė aplinkoje augtų, augtų ir augtų, kol pasidarytų tokia ilga, kad nustotų augti. Atsirastų naujų piktžolių.
Pastebėti būtų galima ir daug daugiau aplink dūzgiančių vabalų, žvėreliai vaikštinėtų aplinkui.
Pirmiausia įsidrąsintų mažieji: pelės, kurmiai, meškėnai, lapės, bebrai ir kt.
Vėliau atkeliautų didesni gyvūnai – elniai, kojotai ir retkarčiais meškos.
Dažnai kiltų gaisrai. Žaibas galėtų trenkti į medį ar lauką ir padegti krūmus arba pataikyti į namus ir pastatus.
Praėjus vos vieniems metams, betoniniai dalykai – keliai, greitkeliai, tiltai ir pastatai – atrodytų maždaug taip pat.
Po dešimtmečio juose atsiras įtrūkimų, o pro juos lįstų mažyčiai augalai. Taip atsitiktų todėl, kad Žemė nuolat juda. Dėl šio judėjimo atsiranda slėgis, o dėl šio slėgio atsiranda įtrūkimų.
Ilgainiui keliai įtrūktų tiek, kad atrodytų kaip sudaužytas stiklas, o pro juos net augtų medžiai.
Tiltai su metalinėmis kojomis pamažu surūdytų, kaip ir sijos bei varžtai. Tačiau dideli betoniniai tiltai ir tarpvalstybiniai greitkeliai išsilaikytų šimtmečius.
Užtvankos ir pylimai, kuriuos žmonės pastatė ant pasaulio upių ir upelių, suirtų. Ūkiai grįžtų į gamtą. Pradėtų nykti augalai, kuriuos valgome. Nebeliktų kukurūzų, bulvių ar pomidorų.
Po tūkstančio metų pasaulis, kurį prisimenate, vis dar būtų miglotai atpažįstamas. Kai kurie dalykai išliktų – tai priklausytų nuo medžiagų, iš kurių jie pagaminti, klimato ir tiesiog sėkmės.
Daugiabutis namas čia, kino teatras ten ar griūvantis prekybos centras stovėtų kaip paminklai prarastai civilizacijai. Romos imperija žlugo daugiau nei prieš 1500 metų, tačiau jos liekanų galima pamatyti ir šiandien.
