Mikroplastikas (kaip rodo pavadinimas) yra mažos plastiko dalelės. Oficialiai mikroplastikai apibrėžiami kaip mažesni nei penkių milimetrų skersmens plastikai – mažesni už standartinį perlą, naudojamą papuošaluose. Yra dvi mikroplastiko kategorijos: pirminis ir antrinis.
Pirminis mikroplastikas – tai smulkios dalelės, skirtos komerciniam naudojimui, pavyzdžiui, kosmetikai, taip pat mikropluoštai, išsiskiriantys iš drabužių ir kitos tekstilės (pvz. žvejybos tinklų). Antrinis mikroplastikas yra dalelės, kurios atsiranda suirus didesniems plastikiniams daiktams, tarkim, vandens buteliams. Šį skilimą sukelia aplinkos veiksniai – daugiausia saulės spinduliuotė ir vandenyno bangos.
Mikroplastiko problema yra ta, kad, kaip ir bet kokio dydžio plastikiniai daiktai, jis nelengvai skyla į nekenksmingas molekules. Plastmasė gali suirti per šimtus ar tūkstančius metų, o per tą laiką nuniokoti aplinką. Paplūdimiuose mikroplastikas matomas kaip mažos įvairiaspalvės plastiko dalelės smėlyje, rašo „National Geographic“.
Dalis šios aplinkos taršos susidaro dėl šiukšlinimo, tačiau didžioji dalis – dėl audrų, vandens nuotėkio ir vėjų, kurie į vandenynus atneša plastiko atliekų. Vienkartinis plastikas – plastikiniai daiktai, skirti panaudoti tik vieną kartą ir išmesti, pavyzdžiui, šiaudelis – yra pagrindinis antrinio plastiko šaltinis aplinkoje.
Ši problema vis didėja ir skaičiuojama, kad iki 2040 m. į mūsų vandenynus patenkančių plastiko atliekų kiekis turėtų padvigubėti.
Mikroplastikas gamtoje
Iš tiesų mikroplastiko fragmentų yra praktiškai visame pasaulyje, o tyrimai patvirtino: mikroplastikas prasiskverbia tiek į augalų šaknis, tiek į antžeminę dalį.
Vokietijos mokslininkai įspėjo, kad mikroplastiko poveikis dirvožemyje, nuosėdose ir gėlame vandenyje gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį šioms ekosistemoms. Sausumos mikroplastiko tarša yra nuo 4 iki 23 kartų didesnė nei jūros mikroplastiko taršą.
Štai trečdalis visų plastiko atliekų patenka į dirvožemį arba gėluosius vandenis. Nuotekos yra svarbus mikroplastiko paplitimo veiksnys – net 80-90 proc. nuotekose esančių plastiko dalelių, pavyzdžiui, iš drabužių pluošto, išlieka dumble. Nuotekų dumblas dažnai naudojamas laukuose kaip trąša, o tai reiškia, kad kasmet keli tūkstančiai tonų mikroplastiko patenka į mūsų dirvožemį.
Mikroplastiko gausu ir įvairiuose vandenyse – net ir Lietuvos upės nuo šių dalelių nėra saugios. Kai upių ir jų pakrančių švarinimo akcijos „River Cleanup Lietuva“ iniciatyva Fizinių ir technologijos mokslų centras (FTMC) ištyrė trijų Lietuvos upių – Neries, Vilnelės ir Žalesos – vandens mėginius, paaiškėjo, kad visose upėse yra mikroplastiko. Didžiausia tarša užfiksuota Vilnelėje.
Viename Vilnelės upės vandens litre FTMC mokslininkai aptiko 92 (nuo 40 iki 1000 mikrometrų) plastiko daleles, tuo tarpu mažesnių nei 40 mikrometrų plastiko dalelių užfiksuota daugiau nei 1000.
Taigi, mikroplastiko dalelės išnešiojamos po visą pasaulį ir daugybę metų cirkuliuoja skirtingose ekosistemose – oro, žemės, jūros ir kt. Jų rasta net Arktikoje esančiame sniege.
Paplitusios po visą pasaulį, dalelės kelią grėsmę ir gyvūnams kaupiasi gyvuose audiniuose ir yra duomenų, kad gali sukelti lėtinį uždegimą. Apskritai, kai plastiko dalelės suyra, jos įgyja naujų fizikinių ir cheminių savybių, todėl didėja rizika, kad jos turės toksinį poveikį organizmams.
Prisideda prie klimato kaitos
Mikroplastikas taip pat gali didinti visuotinio atšilimo poveikį.
Sniego laukai, ledo viršukalnės ir ledynai visame pasaulyje sparčiai tirpsta, o tamsių spalvų mikroplastikas, nusėdęs šiose vietose, gali dar labiau pabloginti padėtį, kadangi sugeria saulės šviesą.
Tuo tarpu švarios sniego dangos, ledo laukai ir ledynai gali atspindėti didžiąją dalį saulės šviesos.
Įvairiose pasaulio dalyse sparčiai tirpstantys ledynai vis dažniau kelia pavojų – dėl jų didėja nuošliaužų ir lavinų, rašo BBC.
Spartus ledynų plonėjimas taip pat kelia grėsmę vandens ištekliams ir žemės ūkiui kalnų regionuose.
Rasta ir žmogaus kūne
Mikroplastiko aptikta jūrų organizmuose – nuo planktono iki banginių, komercinėse jūros gėrybėse ir net geriamajame vandenyje. Nerimą kelia tai, kad standartiniai vandens valymo įrenginiai negali pašalinti visų mikroplastiko pėdsakų.
Mokslininkai nustatė, kad minimalus mikroplastiko kiekis sukelia ląstelių žūtį, alerginę reakciją ir ląstelių sienelių pažeidimus. Tuo tarpu oro taršos dalelės, kaip jau žinoma, patenka į organizmą ir kasmet sukelia milijonus ankstyvų mirčių, rašo „The Guardian“.
„Reuters“ duomenimis, kiekvieną savaitę žmogus į savo kūną įsisavina apie 5 gramus mikroplastiko. Per metus šis kiekis pasiekia 250 gramus. Mikroplastikas į mūsų organizmus patenka per maistą, geriamą vandenį ir orą.
Šiais metais pirmą kartą mikroplastiko atrasta ir žmogaus kraujyje bei plaučiuose. Vis dar neaišku, kaip jis sąveikauja plazmoje, tačiau akivaizdu, kad patekęs į kūną mikroplastikas keliauja iš vieno organo į kitą.
Perneša virusus
Kita problema, kylanti iš mikroplastiko atliekų, yra bakterijos ir virusai, o jei tiksliau – lengvesnis jų plitimo būdas.
Neseniai žurnale „Scientific Reports“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad sausumoje esantys ligų sukėlėjai į jūrą gali patekti per palūdimiuose paliktus mikroplastiko gabalėlius. Prilipę prie jų mikrobai taip pat lengvai keliauja vandenyje.
Daugiausia dėmesio tyrime skirta parazitams, kurie mažiems vaikams ir imuniteto sutrikimų turintiems asmenims sukelia mirtinas virškinimo trakto ligas bei infekcijas.
Patys patogenai negali daugintis jūroje, tačiau plastiko patekimas į jūros aplinką gali iš esmės pakeisti jų judėjimą jūros vandenyse, rašoma „IFL Science“.
Manoma, kad paviršiuje plūduriuojantis mikroplastikas gali nukeliauti didelius atstumus, paskleisdamas patogenus toli nuo jų pirminių šaltinių sausumoje ir atnešdamas juos į regionus, kurių jie kitaip negalėtų pasiekti.
