Paradoksalu: nors informacijos apie incidentą surinkta išties daug, vieningai nesutariama, kas tądien atsitiko Sibiro platybėse. Gali būti, kad Žemė susidūrė su kometa. Įmanoma, jog taigoje nukrito geležinis meteoritas. O gal Rusijos gilumoje avariją patyrė tarpžvaigždinis būtybių iš kitų pasaulių laivas?
Arba buvo įvykdytas grandiozinis, bet slaptas mokslinis eksperimentas...
Kol nėra aiškaus, faktine medžiaga pagrįsto atsakymo, bet kuri lakios žmogaus vaizduotės pagimdyta versija, net pati fantastiškiausia, yra tikėtina.
Tą lemtingą ankstyvą birželio rytą
Taigi 1908-ųjų vaiskų birželio 30-osios rytą, apie 7 val. vietos laiku ir pusiaunaktį pagal Grinvičą, Vidurio Sibiro gyventojai tapo neįprasto ir bauginančio reiškinio liudininkais: maždaug iš pietryčių į šiaurės vakarus, paskui save palikdamas įspūdingą dūmų šleifą, šaižiai švilpdamas, traškėdamas ir dundėdamas, šiek tiek į horizontą pasvirusia trajektorija aukštai danguje didžiuliu greičiu skriejo už Saulę kelis kartus ryškesnis ugnies kamuolys. Objekto švytėjimas buvo toks stiprus, jog neprisidengus akių į jį žiūrėti buvo neįmanoma.
Pasak reiškinio stebėtojų, netrukus horizonto link nutolęs plazmos kamuolys staiga išsipūtė, dangų akimirkai užliejo akinanti šviesa ir pasigirdo kurtinantis pokštelėjimas – 7 val. 14 min. Tunguskos kūno kelionė skliautu baigėsi galingu sprogimu virš žmonių negyvenamos taigos, Akmenuotosios Tunguskos intakų Kimčos ir Chušmos tarpupio rajone.
Arčiausiai katastrofos epicentro atsidūrė už 70 km į pietryčius įsikūrusi Vanavaros gyvenvietė, kurios gyventojai išvydo visą šiaurinį skliautą sekundei apėmusį blykstelėjimą, lyg vienu metu būtų sužibę tūkstančiai žaibų. „Dangus tarytum perskilo, ir jame aukštai virš miško užsiplieskė liepsna, apėmusi visą šiaurinį skliautą. Tuo metu man pasidarė taip karšta, lyg būtų užsidegę drabužiai. Parkritau nuo žemės drebėjimo“, – vėliau tyrinėtojams pasakojo Vanavaros gyventojas S.B.Semionovas.
Kiti liudininkai patvirtino, jog toje pusėje, kur nušvito dangus, iki pat aukštybių iškilo ugnies stulpas, žemė ėmė drebėti taip, kad išties buvo sunku išsilaikyti ant kojų, į veidus tvoskė įkaitusio oro gūsis, o atsiritusi smūginė karščio banga vieną vyriškį net nusviedė nuo trobos stogo. Langų stiklai pažiro, kaukė šunys, blaškėsi naminiai gyvuliai, žmones apėmė panika. Viskas nurimo tik po kelių minučių ir dar kurį laiką tolumoje dusliai griaudėjo...
Įvykio masteliai – sunkiai įsivaizduojami
Katastrofos mastas ir pasekmės – pribloškiančios. Sprogimas, kurio energija prilygo dviem tūkstančiams Hirošimos atominių bombų, buvo matomas už 700 km, o garsas girdimas už 1200 km.
Per sprogimą išsiskyręs karštis 300 km² plote akimirksniu sukėlė gaisrą, kurį tuojau pat „užpūtė“ maždaug 320 km/s greičiu pasklidusi smūginė oro banga (tiesa, gaisrai vėliau atsinaujino nedideliuose atskiruose židiniuose). Ji išguldė mišką daugiau nei 30 km spinduliu aplink epicentrą (bendras išvartų plotas siekia 2150 km², o tai yra didesnė teritorija už Londono ar Vašingtono miestą!).
Kol išsikvėpė, sprogimo sukeltas oro gūsis Žemės rutulį apėjo du kartus ir buvo užfiksuotas Kopenhagoje, Zagrebe, Vašingtone, Potsdame, Londone, Džakartoje, Tokijuje, kituose pasaulio miestuose.
Tunguskos kūno sprogimo sužadinti požeminiai smūgiai taip pat buvo juntami labai toli. Pagal Irkutsko meteorologinės observatorijos, įsikūrusios 900 km nuo Vanavaros, seismometrų parodymus, 5 balų stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas katastrofos vietoje prasidėjo 7 val. 15 min. vietos laiku ir tęsėsi dvi minutes. Seisminiai virpesiai taip pat buvo užregistruoti Taškente, Slucke, Tbilisyje, Vokietijos mieste Jenoje. Be to, praėjus maždaug 5 min. po sprogimo ta pati observatorija Irkutske užfiksavo Žemės magnetinio lauko sutrikimus, kurie truko apie 4 valandas.
Keisti reiškiniai nesiliovė dar keletą parų. Optinės anomalijos stebėtos didžiulėje 12 milijonų km² teritorijoje nuo vakarinių Atlanto pakraščių iki Vidurio Sibiro, nuo Taškento iki Sankt Peterburgo. Europinėje Rusijos dalyje ir Vakarų Europoje naktis iš birželio 30 į liepos 1-ąją buvo nenatūraliai šviesi, dangų padengė 80–100 km aukštyje susiformavę įspūdingi sidabriškieji debesys, sukurdami neįprastą švytinčios atmosferos efektą. Šis reiškinys, primenantis intensyvų poliarinių pašvaisčių žaismą, kartojosi dar kelias naktis, kol liepos viduryje nugeso.
Pirmieji tyrimai ir hipotezės – iki Antrojo pasaulinio karo
Vis dėlto, kas nutiko Vidurio Sibiro taigoje ties Akmenuotąja Tunguska 1908-ųjų birželio 30 d. rytą? Koks reiškinys galėjo sukelti tokias globalias pasekmes? Per pastarąjį šimtmetį pasiūlyta daugybė įvykio paaiškinimų. Akivaizdu, ne kiekvieną pareikštą nuomonę ar išsakytą samprotavimą galima vadinti moksline hipoteze. Sutikite, sudėtinga verifikuoti prielaidą, jog virš taigos atsivėrė erdvėlaikio koridorius, arba kad Tunguskos kūnas ne krito į Žemę, o išlėkė iš jos gelmių, galiausiai – jog katastrofą Sibire sukėlė kosminių civilizacijų žmonijai pasiųstas lazerinis signalas...
Ko gero, užfiksuotas gamtines anomalijas dar tą pačią vasarą pirmasis pamėgino paaiškinti prancūzų astronomas Feliksas De Rua – jo manymu, birželio 30 d. Žemė praskriejo pro didžiulį ir tankų kosminių dulkių debesį.
Deja, istorinės aplinkybės lėmė, jog Tunguskos fenomenas kuriam laikui buvo beveik pamirštas – antrasis XX-ojo a. dešimtmetis tiek Rusijai, tiek Europai nebuvo lengvas, purtomas socialinių-politinių bei ekonominių krizių, ir kurį laiką įvykiu Sibire niekas rimtai nesidomėjo. Pirmoji žvalgybinė kelionė į katastrofos vietą buvo organizuota tik po trylikos, o pirmoji mokslinė tiriamoji ekspedicija – po devyniolikos metų.
Nuoseklių, sistemingų Tunguskos įvykio tyrinėjimų pionieriumi galima laikyti geologą ir meteorologą Leonidą Kuliką. Mėgindamas išsiaiškinti, kas nutiko taigoje, jis buvo toks atkaklus, jog vėlesnėms tyrinėtojų kartoms tapo klasikiniu idėjos užvaldyto mokslininko pavyzdžiu.
L.Kulikas 1921–1939 m. į Akmenuotosios Tunguskos rajoną organizavo septynias ekspedicijas. Mokslininkas buvo įsitikinęs, jog 1908-ųjų birželio pabaigoje Žemė susidūrė su masyvia nuolauža iš kosminių šiukšlių debesies, lydinčio Ponso-Vinekės (Pons-Winnecke) kometą, ir visus tuos metus itin sudėtingomis, sekinančiomis fiziškai ir morališkai sąlygomis nenuilstamai ieškojo gigantiško geležinio meteorito ar bent susidūrimo pėdsako – smūginio kraterio.
Deja, nei meteorito, nei jo skeveldrų, net kraterio rasti nepavyko... Išanalizavęs taigos išvartų didžiulėje teritorijoje geometriją, sprogimo mastą bei medžių kamienų sužalojimų pobūdį, L.Kulikas galiausiai teigė nustatęs katastrofos epicentrą, tačiau pripažino meteoritą greičiausiai išgaravus dėl aukštos temperatūros.
Ketvirtojo dešimtmečio vidury anglų meteorologas Džonas Viplis pasiūlė versiją, pagal kurią į mūsų planetos atmosferą įlėkė ne geležinis meteoritas, o nedidelė kometa, kuri įkaito ir sprogo, nepasiekusi paviršiaus, todėl įvykio vietoje nėra nei kraterio, nei kosminio kūno liekanų. Sugretinus su L.Kuliko tyrimų rezultatais, ši hipotezė atrodė pakankamai pagrįsta.
Hipotezių – daugybė, patikimo atsakymo – nė vieno
Tolesnius incidento tyrinėjimus nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Akademinei Sovietų Sąjungos bendruomenei paslaptingąjį įvykį priminė mokslo populiarintojas, rašytojas Aleksandras Kazancevas, 1946 m. žurnale „Vokrug Sveta“ („Aplink pasaulį“) išspausdinęs apsakymą „Sprogimas“, kuriame iškėlė intriguojančią idėją apie Sibiro gilumoje avariją patyrusį ateivių kosminį laivą. Kai kurie tarybiniai (F.Zigelis, A.Zolotovas) ir Vakarų tyrinėtojai (F.Libis) šią mintį priėmė labai rimtai – gimė provokuojanti technogeninės nežemiškos Tunguskos objekto kilmės hipotezė, tiesa, smarkiai kritikuota „tikrų“ mokslininkų.
Į diskusiją dėl Tunguskos įvykio prigimties įsitraukė vis daugiau profesionalų ir mėgėjų – versijų per kitus kelis dešmtmečius tik daugėjo.
Rimčiausios, egzotiškiausios, bet ne beprotiškiausios jų: 1948 m. amerikiečių astronomas Linkolnas La Pazas prakalbo apie medžiagos ir antimedžiagos anihiliacijos taigoje galimybę; 1951 m. rusų mokslininkas V.Solianikas iškėlė prielaidą apie elektromagnetinę reiškinio prigimtį; 1958 m. geochemikas K.Florenskis pateikė įrodymų teorijos, kad sprogimas įvyko ore, naudai, o 1962-aisiais paskelbė hipotezę, jog virš taigos, maždaug 7 km aukštyje, triukšmingai išsisklaidė nedidelė kometa; 1963 m. kometos hipotezę daugkartiniais laboratoriniais tyrimais patvirtino akademikas V.Fesenkovas; 1973 m. Teksaso (JAV) universiteto Reliatyvumo teorijos katedros mokslininkų grupė paskelbė drąsią hipotezę, jog Tunguskos fenomenas iš tiesų buvo miniatiūrinė mūsų planetą perskrodusi juodoji bedugnė; 1981 m. rusų geologė N.Kudriavceva įvykius Tunguskoje susiejo su aktyvia regiono požemine vulkanine veikla; 1984 m. rusų meteorologas L.Mucharevas teigė, jog netoli Akmenuotosios Tunguskos įvyko gigantiško kamuolinio žaibo iškrova; 1993 m. žurnale „Nature“ išspausdintame NASA mokslininkų grupės straipsnyje teigiama, kad 8 km aukštyje sprogo nedidelis, maždaug 30 m skersmens akmeninis asteroidas.
Galutinio atsakymo, kaip, ir vieningo sutarimo dėl Tunguskos reiškinio prigimties vis dar nėra. Taiga kruopščiai slepia vieną didžiausių XX-ojo a. paslapčių.