„Kraterių atsivėrimo vietovėse susidarė neįprasta situacija: iš atmosferos pusės dirvožemį šildo neįprastai šiltas planetos klimatas, o iš gelmių – geoterminė energija, – Trofimuko instituto Naftos ir dujų geologijos ir geofizikos centro mokslininkus cituoja portalas „The Siberian Times“. – Taip tose vietose susikaupė dujų hidratų perteklius, kurio išsiveržimai Žemės plutoje paliko žiojėti neįprastos formos kraterius.“
Dujų hidratai – vanduo, kurio sudėtyje yra daug dujų molekulių, ypač metano. Tokių hidratų telkinių apstu amžino įšalo regionuose, tačiau manoma, kad jų gali būti ir po vandenynais.
Mokslininkai linkę manyti, kad panašūs geologiniai procesai galėjo lemti ir garsiajame Atlanto vandenyno Bermudų trikampyje dingusių laivų ir lėktuvų likimą.
„Pagrindinė mūsų versija dėl Jamalo kraterio atsivėrimo – dujų hidratų išsiveržimas, – teigia rusų mokslininkas Vladimiras Potapovas. – Paaiškėjo, kad dujų hidratų yra ir paviršiniuose, ir giliuosiuose Jamalo pusiasalio sluoksniuose, kurie slūgso kelių šimtų metrų gylyje. Žinoma, galėjo būti ir kitų veiksnių, lėmusių išsiveržimą, po kurio ir liko krateris.“
Mokslininkas atkreipė dėmesį, kad krateris atsivėrė dviejų tektoninių plokščių sandūros vietoje. Šiaip Jamalo pusiasalis yra seismiškai ramus regionas, tačiau keistojo kraterio apylinkėse vyksta gana aktyvus tektoninis gyvenimas.
Rusų tyrėjų manymu, savo davė ir kiek aukštesnė nei įprastai temperatūra. Šilti subpoliarinės vasaros orai ištirpdė per daugelį metų netoli paviršiaus slūgsojusius ledo ir dujų sluoksnius.
Anot ekspertų, tokia kraterio atsiradimo versija gali paaiškinti ir vadinamajame Bermudų trikampyje dingusių laivų ir lėktuvų paslaptį. Bermudų trikampis – Atlanto vandenyno regionas, kuris ribojasi su Britų užjūrio teritorijomis šiaurinėje vandenyno dalyje, Floridos pusiasaliu ir Puerto Riko sala.
„Yra tokia hipotezė, kad Bermudų trikampyje vykusių incidentų priežastis – dujų hidratų išsiveržimai Atlanto dugne, – pasakoja minėto rusų instituto mokslininkas Igoris Jelcovas. – Kai metano ledas dėl sublimacijos procesų virsta dujomis, tie hidratai pradeda aktyviai irti – grandininės reakcijos principu, lavinos greičiu. Taip per labai trumpą laiką iš pradžių į vandenyną, o paskui ir į atmosferą patenka didžiuliai dujų kiekiai. Okeano vanduo įšyla. Į dujų persotinto vandens teritoriją įplaukus laivui, šis gali pradėti skęsti. Kai gigantiški metano burbulai iš vandenyno pakyla į atmosferą, joje gali prasidėti ypač aktyvus turbulencijos procesai, sąlygojantys oro lainerių katastrofas.“
Žurnale „Science in Siberia“ keistuosius kraterius pavadino „tolimais Bermudų trikampio giminaičiais“. Kraterį tyrinėję mokslininkai paėmė mėginių iš maždaug 300 metrų gylio.
„Patikrinome magnetinį lauką ir radiacinį foną – jokių anomalijų neradome, – pasakoja keturias dienas trukusios ekspedicijos vyriausiasis inžinierius Olegas Kušnarenka. Mokslininkas pridūrė, kad saugumo sumetimais tyrėjai maždaug 70 metrų gylio kraterio dugnan patys nebuvo nusileidę. – Leistis į kraterį labai magėjo, tačiau institutas nedavė leidimo, nes tai buvo pernelyg rizikinga.“
Vis dėlto V. Potapovas ragina neskubėti su išvadomis ir dujų hidratų hipotezę patvirtinti kitų tyrimų rezultatais.
„Nereiktų atmesti ir kitų hipotezių. Svarbiausia – visas jas kruopščiai tikrinti empiriniais tyrimais, – kalbėjo jis. – Moksliniu požiūriu Jamalo krateris yra neįtikėtinai įdomus objektas. Be to, mums derėtų atkreipti dėmesį į kitus pasaulio regionus, kuriuose gali vykti analogiški geologiniai procesai.“
