Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Ketinama kartą ir visiems laikams atsakyti, ar egzistuoja Loch Neso pabaisa

Mitai apie Nesę – garsiąją Loch Neso ežero pabaisą – po pasaulį sklando jau šimtus metų: kai kurie prie šio Škotijos ežero lankęsi žmonės pasakojo matę siaubūną, kuris, esą, gyvena ežero gelmėse. Bet dabar mokslininkai galutinai nusprendė atsakyti į klausimą, ar šis siaubūnas egzistuoja, rašo naujienų agentūra AP.
Nuotrauka, kurioje 1934 metais neva užfiksuota Lochneso pabaisa
Nuotrauka, kurioje 1934 metais neva užfiksuota Loch Neso pabaisa / „Scanpix“ nuotr.

Naujosios Zelandijos mokslininkas, vadovaujantis tarptautinei tyrėjų grupei, ateinantį mėnesį lankysis prie ežero, surinks jo dumblo ir vandens mėginių ir atliks mėginiuose esančių DNR molekulių analizę, taip siekiant nustatyti, kokių gyvūnų esama ežere.

Tago universiteto profesorius Neilas Gemmellis sako, kad jo negalima priskirti Nesės egzistavimo šalininkų stovyklai, tačiau jis norėtų pasiūlyti visuomenei mokslinį nuotykį ir artimiau supažindinti juos su mokslo galimybėmis. Be to, mokslininko vaikai mano, kad tai yra pats šauniausias kada nors jo sumanytas tyrimas.

Viena iš labiausiai neįtikėtinų teorijų apie Nesę – kad tai yra ilgakaklis pleziozauras, kuriam kažkokiu būdu pavyko išgyventi 65 mln. metų ilgiau nei kitiems dinozaurams. Kita teorija aiškina, kad monstru vadinamas milžiniškas eršketas arba šamas. Tiesa, dar daugiau žmonių tiki, kad visi pranešimai apie Nesę yra arba melas, arba iliuzijos, kurias galima paaiškinti plūduriuojančiais rąstais arba stipriais vėjais.

N.Gemmelis tvirtina, kad įvairiems gyviams judant vandenyje jie paskui save palieka mažučius DNR fragmentus: iš odos, plunksnų, žvynų, šlapimo.

Mokslininkas tvirtina, kad su kolegomis skirtingose ežero vietose ir skirtinguose gyliuose paims 300 vandens mėginių. Iš šių mėginių bus atfiltruotos organinės medžiagos ir surasta genetinė medžiaga bus analizuojama naudojant technologijas, kurios yra sukurtos žmogaus genomo tyrimų projektui.

Mokslininko teigimu, DNR tyrimų rezultatai turės būti lyginami su žinomų rūšių DNR duomenų baze. Jis tikisi, kad galutinius atsakymus galės pateikti dar šiais metais.

„Imuosi šio darbo manydamas, kad siaubūno tikriausiai nėra, tačiau hipotezę reikia patikrinti. O galutinis rezultatas bus tai, kad gausime bent jau tikrai gerą Loch Neso biologinės įvairovės apžvalgą“, – sakė Naujosios Zelandijos mokslininkas.

Jis tikisi, kad svarbiausi tyrimo atradimai bus, pavyzdžiui, invazinių gyvūnų rūšių aptikimas.

51 metų N.Gemmellis pirmą kartą prie Loch Neso ežero apsilankė daugiau nei prieš 20 metų, per atostogas. Jis, kaip ir tūkstančiai kitų turistų, žiūrėjo į ežerą su viltimi pastebėti pabaisą. Bet mintis atlikti ežero vandens DNR tyrimus pirmą kartą į galvą šovė tik prieš porą metų – tokiai idėjai iškart pritarė mokslininko 7 ir 10 metų vaikai.

Ir net jeigu jokių mokslui nežinomų DNR fragmentų mokslininkai nerastų, N.Gemmelis nesitiki, kad Nesės egzistavimo šalininkai staiga ims ir išnyks: jau dabar jie mokslininkui siuntinėja įvairius paaiškinimus, kodėl pabaisos pėdsakų gali nepavykti aptikti. Pavyzdžiui, Nesė gali būti išplaukusi atostogų per povandenines olas į vandenyną. Arba Nesė gali būti nežemiškos kilmės, todėl jos gyvybės kodas gali būti visai ne DNR pagrindo ir dėl to jo aptikti nepavyks.

„Norime, kad mūsų gyvenimuose vis dar būtų kokių nors paslapčių. Dalį jų ketiname atskleisti. Tai yra atradimo dvasia. O kartais atrandama ir tai, ko visai nesitikima“, – svarstė mokslininkas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos