Vienas iš būdų – nusiųsti į asteroidą erdvėlaivį su galingu sprogmeniu ir ištaškyti asteroidą į gabalus. Dalis tų gabalų vis tiek pasiektų Žemę, bet galbūt sudegtų atmosferoje, o nukritę ant planetos paviršiaus sukeltų gerokai mažesnes pasekmes.
Bet kiek energijos reikėtų, norint suardyti asteroidą? Šis klausimas svarbus ne tik hipotetiškai ginant Žemę nuo kataklizmo, bet ir nagrinėjant nuolaužų diskus aplink žvaigždes, tokius kaip Asteroidų ar Kuiperio žiedai Saulės sistemoje.
Asteroidų tarpusavio susidūrimai trupina juos, tad stebėdami nuolaužų dydžių pasiskirstymą tolimoje žvaigždės sistemoje, galime nagrinėti jos istoriją. Bet tam reikia suprasti, kaip byra asteroidai, kai į juos smūgiuoja greitai judantys mažesni objektai.
Naujame tyrime šis procesas išnagrinėtas pasitelkiant geriausius skaitmeninius modelius.
Modeliuose įtraukiama ir asteroidų gravitacija, ir cheminiai ryšiai, išlaikantys uolienas. Būtent pastarųjų įskaičiavimas parodė, kad asteroido suardymui reikia daugiau energijos, nei manyta iki šiol. Skaičiavimams pasirinktas susidūrimas tarp 25 km ir 1 km skersmens asteroidų; anksčiau buvo manoma, kad susidūrimas 500 km/s greičiu visiškai suardytų didesnįjį kūną. Visgi nauji skaičiavimai parodė, kad tokio energingo smūgio metu didesnis asteroidas tik sueižėja, bet į gabalus neišlaksto.
Maža to, laikui bėgant asteroido gravitacija padeda jam atgauti didžiąją dalį pradinės masės. Asteroidas nesubyra todėl, kad cheminiai ryšiai yra šiek tiek elastingi ir gerai išsklaido smūgio energiją po visą asteroido tūrį.
Šie rezultatai taip pat rodo, kad ir mažesni asteroidai, kuriuose cheminiai ryšiai santykinai daug svarbesni, nei dideliuose, suardomi gerokai sunkiau, nei manyta iki šiol.
