Esama ir kitų istorinių pasakojimų apie nukirstas galvas, tariamai rodžiusias sąmoningumo ženklus. Pavyzdžiui, teigiama, kad Anne Boleyn po nukirsdinimo bandė šnekėti.
Bet kaip yra iš tiesų? Ar šie istoriniai pasakojimai yra pramanai, ar įmanoma atrasti kokių nors moksliškai patikimų įrodymų, kad galva gali kažkokį laiką išlaikyti sąmoningumą net ir po jos atskyrimo nuo kūno?
Prieš metus ar trejus gana daug žiniasklaidos dėmesio susilaukė ketinimai atlikti pirmą pasaulyje žmogaus galvos persodinimo operaciją. Jei ši operacija iš tiesų būtų atlikta (o to tikimybė, tenka pripažinti, pastaruoju metu sparčiai mažėja), ji perkeltų ne vieną mokslo nubrėžtą ribą. Pirmoji ir akivaizdžiausia – kiek ilgai ir ar apskritai galva bei jos turinys gali išgyventi po atskyrimo nuo kūno.
Smegenų ir įvairių jų struktūrų veikimui gyvybiškai reikalingas deguonis: šis organas, sudarantis iki maždaug 2 procentų žmogaus kūno masės, suvartoja apie 20 proc. viso žmogui reikalingo deguonies. Nutraukus kaklo kraujagysles deguonies tiekimas į smegenis yra nutraukiamas. Be jokios abejonės, deguonis, nukirsdinimo metu esantis smegenyse ir smegenų kraujagyslėse, dar gali būti naudojamas, tačiau jo ilgam laikui nepakaktų.
Smegenų valdomi judesiai būtų įmanomi tik audiniuose ir struktūrose, kurios vis dar prijungtos prie galvos. Pavyzdžiui, akių ar burnos judesiai teoriškai yra įmanomi ir po nukirsdinimo, nes juos judinantys raumenys vis dar turėtų tiesioginį ryšį su smegenimis. Tą įrodo ir atvejai, susiję su nukirstomis kitų gyvūnų galvomis. Pavyzdžiui, aprašytas atvejis, kai vienas virėjas Kinijoje mirė po to, kai jam įkando nuodinga gyvatė, kurios galva buvo nukirsta prieš 20 minučių.
Naujausių su galvos gyvybingumu susijusių tyrimų vykdytojai pradėjo domėtis, ką jaučia žmonės, patiriantys mirtį ar mirčiai artimas būkles.
Žmonės, išgyvenę miokardo infarktą ar gyvybei pavojingas aritmijas, vėliau pasakojo apie tai, kas gaivinimo metu nutiko jiems patiems ar vyko patalpoje, kur jie buvo gaivinami. Tai suteikia pagrindo manyti, kad tuo metu, kai jų širdis neplakė, smegenys sugebėjo suvokti, kas vyksta aplinkoje, nors kūnai tuo metu ir nerodė jokių sąmoningumo ženklų.
Kiti tyrimai parodė, kad smegenyse veikla nesiliauja net ir 30 minučių nuo širdies plakimo sustojimo. Tokiu atveju stebimos „delta“ bangos, kokios dažnai fiksuojamos miego ar atsipalaidavimo metu.
Paskutinis bangų atsisveikinimas
Naujausi tyrimai parodė, kad net ir sustojus širdies plakimui smegenyse vis dar registruojamas elektrinis aktyvumas, tačiau po kelių minučių jis liaujasi su paskutine per visas smegenis nusklindančia banga, kuri yra pavadinta „plintančia depoliarizacija“.
Tokių tyrimų autoriai nurodo, kad smegenų aktyvumas po širdies sustojimo yra pakankamai stiprus, kad būtų fiksuojamas elektroencefalogramoje.
Tyrimai, atlikti su kitų rūšių gyvūnais, parodė, kad praėjus net 48-96 valandoms po mirties ląstelėse vis dar vyksta genų ekspresija – kartais ji būna net didesnė nei organizmui esant gyvam.
Norint tiksliai nustatyti, kokia gyvybinė veikla vis dar vyksta po mirties ir kaip ji susijusi su sąmoningumu, vis dar reikia atlikti papildomų tyrimų.
Bet turbūt pats įdomiausias istorijoje užfiksuotas gyvybės po nukirsdinimo atvejis yra tas, kurį patyrė Mike'as: jis po nukirsdinimo išgyveno 18 mėnesių.
Žinoma, gali kilti klausimas, kaip? Panašu, kad mirtinas kirvio smūgis buvo netaiklus ir smegenų kamieną kampu perkirto taip, kad visi smegenų centrai, valdantys gyvybiškai svarbias funkcijas, ižliko nepažeisti. Laiku sustabdžius kraujavimą Mike'as išgyveno.
Vertėtų pažymėti ir tai, kad Mike'as buvo gaidys. Tai yra ilgą laiką išgyvenęs paminklas posakiui „laksto kaip višta be galvos“. Deja, žmonėms toks gyvybingumas nebūdingas ir neįmanomas.
Mūsų kaukolėje sudėti net ir pačias primityviausias funkcijas valdantys smegenų centrai. Kad ir kaip žmonės norėtų tikėti, kad Anne Boleyn po nukirsdinimo bandė šnekėti, veikiausiai tai yra apokrifinė istorija.