Tačiau balandžio 23 dieną jis dar kartą pasižiūrėjo ir pagaliau pamatė jį – mažytį augalėlį, su dviem aukštyn besistiebiančiais lapeliais. „Tai buvo nuostabi akimirka“, – sakė jis.
Tai nebuvo eilinis pavasario daigelis. Dar 1879 metais botanikas Williamas Jamesas Bealas išsirinko jį ir tūkstančius kitų sėklų iš įvairių piktžolių, augusių Rytų Lansinge (Mičiganas) ir jo apylinkėse.
Tada jis sudėjo jas į butelius ir palaidojo slaptoje Mičigano valstijos miestelio vietoje, norėdamas sužinoti, ar jie vis dar išdygs ramiai pragulėję daugelį metų, dešimtmečių ar net šimtmečių.
Balandžio viduryje D.Lowry su keturiais kolegomis sutemus iškasė vieną iš tų butelių ir pasodino jo turinį, šitaip tęsdami vieną ilgiausiai pasaulyje trunkančių eksperimentų.
Balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje iš dirvožemio pamažu ėmė lįsti vis daugiau daigų – šio straipsnio rašymo metu jų buvo sudygę jau vienuolika. Vienas jų yra šiek tiek mįslingas – jo lapeliai yra plaukuotesni ir aštresniais kraštais nei kitų daigų.
