Iš tikrųjų nei statybininkai buvo brokdariai, nei Nadeždai vaidenosi: vienas penkiaaukščio daugiabučio, pastatyto Rusijos šiaurės mieste Norilske, kampas iš tikrųjų pradėjo leistis, nes po namu esantis amžinas įšalas atitirpo ir į jį pradėjo smegti namo pastatai. 2015 metų kovą vietos valdžios atstovai šio namo laiptinėse iškabinėjo informacinius lapelius, kad pastatas griūva ir iš jo reikia skubiai išsikraustyti, rašo wired.com.
Ir tai – tik vienas atvejis iš daugelio. Rusijos Ypatingų atvejų ministerijos ministro pavaduotojas Valerijus Tereškovas šiemet pareiškė, kad 290 km šiauriau poliarinio rato įkurtame Norilske, kur gyvena apie 177 tūkst. žmonių, beveik 60 proc. pastatų yra deformavęsi dėl klimato kaitos, mažinančios amžino įšalo teritoriją. Vietos inžinieriai skelbia, kad gyventojams dėl atšilimo teko apleisti daugiau nei 100 pastatų.
Daugeliu atveju atšilimo žala daroma lėtai, tad ją galima kompensuoti įvairiais inžineriniais sprendimais. Tačiau jei pamatas pasislenka staigiai, kyla labai rimta grėsmė žmonių gyvybėms. Pavyzdžiui, 2015 metų birželį sutrūkusios Norilsko kraujo banke įtrūko lubų perdangos cementinė plokštė, kuri krisdama sulaužė gydytojo kojas.
Inžinieriai ir geologai pabrėžia, kad amžiną įšalą tirpina ne tik klimato kaita, bet ir kiti „technogeniniai veiksniai“ - pavyzdžiui, požeminiai kanalizacijos ir vandentiekio vamzdynai, cheminė tarša. Norilske cheminė tarša yra itin svarbus veiksnys – labiau užteršto miesto Rusijoje nėra.
„Bėdų buvo ir anksčiau, bet klimato kaita jas pablogino. Kad suprastume, kas mūsų laukia keičiantis klimatui, reikia analizuoti kiekvieną atvejį“, - sako Norilsko Tyrimų ir gamybos fondo inžinierius Ali Kerimovas.
Griūnantys pastatai – tik dalis bėdų, kurias Rusijoje sukelia pasaulinis atšilimas. Kitos padažnėjusios problemos yra miškų gaisrai ir potvyniai, be to, Sibire per kelis pastaruosius metus rasti septyni milžiniški krateriai, kurie, kaip manoma, susidarė ištirpus amžinam įšalui ir išsiveržus po juo įkalintoms metano dujoms. Dėl tirpsmo į aplinką patekusios juodligės bakterijos jau nusinešė vieną dvylikamečio berniuko gyvybę.
Rusijos šiaurinės pakrantės salos kartu su jose pastatytomis mokslinėmis stotimis tirpstant amžinam įšalui dingsta po jūros paviršiumi. Maskvos valstybinio universiteto Glaciologijos ir kriolitologijos fakulteto dėstytojas Valerijus Grebenecas savo studentams mėgsta pasakoti „13 siaubo istorijų“ apie amžino įšalo tirpsmą, kuris sugadino kelius ir geležinkelius, sukėlė nuošliaužas, išnaikinusias žuvis vandens telkiniuose, į aplinką paleido toksiškas ir radioaktyvias atliekas, saugotas įšalusiose saugyklose.
Šiauriau poliarinio rato vidutinė temperatūra kyla greičiau nei bet kur kitur. Jau dabar šiuose regionuose vidutinė temperatūra, lyginant su 1900 metais, išaugusi 2 laipsniais. 2015 metų tyrimas patvirtino, kad per pastaruosius 50 metų pakilo ir amžino įšalo temperatūra. Vien nuo 1999 iki 2013 metų grunto temperatūra Norilske pakilo beveik pilnu laipsniu.
Daugeliu atveju klimato kaitos poveikis buvo dalinai arba visiškai neįvertintas, taigi, kalba eina ne apie vieno pastato griuvimą, o apie tūkstančius žmonių, gyvenančių pastatuose, kurie gali nugriūti
Pats „amžino įšalo“ terminas gali sudaryti ne visai teisingą supratimą. Nors gilesni grunto sluoksniai iš tiesų kiaurus metus būna įšalę, „aktyvus“ dirvos sluoksnis kiekvieną vasarą atšyla iki maždaug metro gylio. Atitirpsta jis netolygiai, todėl netinkamai pastatyti pastatai kraiposi ir trupa. Norilsko daugiabučių statybininkai jau nuo 1960 metų pradėjo spręsti šią problemą gręždami iki 30 metrų gylio duobes, į kurias įleisdavo armatūra sutvirtinto betono pamatus, kurie prišaldavo prie amžino įšalo. Be to, tokiais betoniniais poliais pastatai buvo pakeliami nuo žemės, dėl ko atsirasdavo oro cirkuliacija, padedanti vėsinti žemę ir apsaugoti ją nuo tirpimo.
Bet niekas nesitikėjo, kad įšalas vis tiek tirps taip aktyviai. Norilsko stebėjimo stočių duomenys rodo, kad aktyvusis sluoksnis atitirpinėja vis anksčiau ir jo storis padidėjo nuo metro iki daugiau nei pusantro metro. Be to, klimato kaita padidino kritulių kiekį, tad į gruntą patenka daugiau drėgmės, kuri šąlant plečiasi ir trupina betoninius pamatus. O žiemomis ant žemės prikrenta daugiau sniego, užtikrinančio storesnį ir patikimesnį termoizoliacinį sluoksnį, taip pat palengvinantį pavasarinį tirpimą.
„Daugeliu atveju klimato kaitos poveikis buvo dalinai arba visiškai neįvertintas, taigi, kalba eina ne apie vieno pastato griuvimą, o apie tūkstančius žmonių, gyvenančių pastatuose, kurie gali nugriūti“, - sakė George'o Washingtono universitete (JAV) dirbantis profesoriaus asistentas Dmitrijus Streleckis.
Ne kitokia padėtis ir Kanadoje, ir Aliaskoje, tačiau taip toli šiaurėje miestų pristatyta tik Rusijoje. Pavyzdžiui, angliakasių mieste Vorkutoje dėl atšilimo apgadinti 45 proc. pastatų. Iš viso, anot D. Streleckio, Rusijos šiaurėje „kritinės būklės“ pastatuose gyvena daugiau nei 100 tūkst. žmonių.
Vien Norilske per pastarąjį dešimtmetį dėl atšilimo teko nugriauti ne mažiau devynių pastatų.
Jeigu laiku užfiksuojama temperatūrų kaita ar beprasidedanti pastato deformacija, jį galima išgelbėti: temperatūriniams zondams parodžius pavojingą grunto atšilimą po vienu iš Norilsko namų į žemę suleisti termosifonai, aušinantys gruntą.
Bet kartais įtrūkimai atsiranda taip staigiai, kad nieko padaryti neįmanoma. Pavyzdžiui, vieną 2009 metų rugsėjo naktį biurų pastatas Komsomolskajos gatvėje skilo tarsi kiaušinis – vienas viršutinis pastato kampas pavirto į priekį 70 centimetrų, įskilimas tarsi žaibas nukeliavo iki fasado vidurio ir išdaužė stiklus. Nuo to laiko pastatas stovi tuščias. Laimei, pastatas 3 valandą nakties buvo tuščias, bet jei tai būtų nutikę dieną, galėjo būti ir žmonių aukų.
Ir nors vietos gyventojai bei vietinė valdžia skambina pavojaus varpais, Maskvoje sėdintys ponai nelinkę jų išgirsti. Rusijos spaudoje globalinio atšilimo tema beveik neliečiama, o prezidentas Vladimiras Putinas nemano, kad temperatūra pasaulyje kyla dėl žmonių veiklos ir netgi galvoja, kad aukštesnė temperatūra būtų naudinga šaliai, rašo wired.com.
