– Kai prasideda naujas sezonas, žmonės dažnai prisimena, kad orai neatitinka kalendoriaus, nes turbūt keičiasi klimatas. Ar svarbu atskirti, kad orai, orų prognozės nėra tas pats, kas klimatas?
– Be jokios abejonės, yra didelis skirtumas. Kai kalbame apie orus, kalbame apie tai, kas vyksta šiandien, vyko vakar, galbūt aptariame mėnesį ar porą mėnesių į priekį ar atgal. Kai kalbame apie klimatą, dažniausiai turime omenyje daugiametį orų režimą.
Standartiškai vertinamas 30 metų laikotarpis. Kartais šiais laikais būna vertinamas 20 metų laikotarpis. Bet kuriuo atveju tai ilgas laikotarpis. [...] Tik analizuojant statistinius duomenis apie ilgesnio laikotarpio orų sąlygas galime pasakyti, ar iš tikrųjų mūsų klimatas keičiasi, ar ne.
– Koks tas klimato kaitos vertinimo procesas? Ar jis sudėtingas?
– Kaip pažiūrėsi. Iš tikrųjų, kuo toliau, tuo daugiau informacijos turime. Anksčiau remdavomės tik matavimų rezultatais antžeminėse meteorologijos stotyse. Kai kuriose vietose, pavyzdžiui, Europoje, jų daug, bet iš kitų vietų, pavyzdžiui, Sibiro, Šiaurės Kanados ar netgi Afrikos tos informacijos labai trūkdavo. Jau net nekalbu apie vandenyną. Mes labai mažai žinodavome apie orų sąlygas virš vandenyno.
Tačiau šiais laikais informacijos daugėja, nes čia ir meteorologams, ir klimatologams labai padeda palydovai, palydovinės informacijos gausu. Mes kuo toliau, tuo patikimesnes išvadas galime daryti apie vykstančius pokyčius.
Antra vertus, visa orų sistema yra gana chaotiška. Ko gero, mes negalime tikėtis, kad ten viskas vyksta tolygiai, palaipsniui, be jokių perturbacijų ir pan. Todėl galima sakyti, kad turime daugiau informacijos ir tai leidžia ne tik daryti tikslesnes išvadas, bet ir duoda naujų minčių apmąstymams. Galima sakyti taip.
– Pakalbėkime detaliau – kaip gi keitėsi tas klimatas ir kokių gi kilo minčių apmąstymams, apie kuriuos užsiminėte?
– Klimatas globaliu mastu aiškiai pakito. Turime daugiau ar mažiau patikimą informaciją, pagrįst instrumentiniais matavimais, nuo XIX a. vid. Nuo 1880-ųjų jau turime gana tikslią informaciją apie tai, kokia buvo globali oro temperatūra. Galbūt mažiau žinome apie kritulių kiekį, tačiau nuo vėlesnių metų tą informaciją galime gauti.
Nuo XIX a. pab. [...] maždaug vienu laipsniu padidėjo globali oro temperatūra. Nors, atrodo, kas tas vienas laipsnis, bet iš tikrųjų mes kalbame apie visą planetą, ne apie kažkokią vieną vietą. Yra vietų, kur daugiau pakilo temperatūra, yra vietų, kur mažiau, bet, jeigu kalbame apie planetą, tai yra gana rimtas pokytis.
– Kas dėl visų šių dalykų kaltas – ar žmogus, ar tie pokyčiai yra natūralūs?
– Jeigu kalbėtume apie mūsų laiko mastelio gamtinius svyravimus, kurie tikrai turi įtakos globaliai klimato sistemai, be jokios abejonės, tai yra saulės aktyvumo svyravimai, kur yra labai aiškus cikliškumas. Be abejo, didelę įtaką klimato sistemai daro galingi vulkanų išsiveržimai, kurių XX–XXI a. nebuvo labai daug.
Kita vertus, šie gamtiniai procesai negali paaiškinti (bent jau dabar sunku būtų paaiškinti) to staigaus klimato atšilimo, kuris prasidėjo, tų pokyčių, kurie prasidėjo XX a. aštunto dešimtmečio pabaigoje globaliu mastu. Yra manoma, praktiškai neabejojama, kad didele dalimi (negalima sakyti, kad 100 proc., bet didesne nei puse) tai nulemta žmogaus ūkinės veiklos. Žmogus, vykdydamas ūkinę veiklą, irgi gali pakeisti klimatą, nors, atrodo, ką čia tas žmogus, tik išmeta kažkiek tų teršalų. Bet iš tikrųjų jis gali pakeisti visą globalų klimatą.
– Kaip stipriai žmogus lemia klimato kaitą?
– Ko gero, visi yra daug girdėję apie šiltnamio efektą. Labai dažnai išsigalvojama, kad šiltnamio efektą sukūrė žmonės. Anaiptol tai nėra tiesa. Šiltnamio efektas egzistavo visą laiką. Pagal tai, kur yra Žemė, pagal nuotolį tarp Žemės ir Saulės, Žemės paviršiaus temperatūra turėtų būti apie -19 °C. Realiai Žemės paviršiaus temperatūra yra +15°C.
Tą maždaug 34 laipsnių skirtumą lemia šiltnamio efektas, kuris yra natūralus. Natūralų šiltnamio efektą sudaro dujos, kurios įeina į atmosferos sudėtį. Pagrindinės dujos, kurios lemia šiltnamio efektą, yra vandens gerai. Taip pat – anglies dvideginis, metanas, azoto suboksidai, kitos smulkesnės, mažesnės koncentracijos dujos. Tos, kurias paminėjau, yra pagrindinės. Jų visą laiką tam tikras kiekis atmosferoje buvo.
Žmogus, vykdydamas ūkinę veiklą, irgi gali pakeisti klimatą, nors, atrodo, ką čia tas žmogus, tik išmeta kažkiek tų teršalų. Bet iš tikrųjų jis gali pakeisti visą globalų klimatą.
Būtent dėl šių šiltnamio dujų Žemėje susidarė tokios sąlygos, kuriose gali išgyventi ir vystytis gyvybė, gyventi žmogus. Bėda yra ta, kad žmogus dėl savo ūkinės veiklos tą koncentraciją didina. Ta šiltnamio dujų koncentracija didėja ir palaipsniui temperatūra kyla. Galbūt prie bendro kiekio tai prideda tik kelis procentus, bet to užtenka, kad globali temperatūra padidėtų.
Jeigu dabar turime natūralų 34 laipsnių skirtumą, tai dėl žmogaus veiklos jis tampa 35 ar net 36 laipsniais. Toks yra skirtumas tarp to, kas turėtų būti Žemėje, ir to, kas yra. Todėl žmogus veikla daugiausia lemia klimato kaitą. Tai ne vienintelė priežastis, yra ir kitų priežasčių, kas sugeba klimatą paveikti, bet daugiausia lemia būtent šiltnamio dujų kiekio didėjimas atmosferoje.
– Turbūt dažnas žmogus prisimena, kad vaikystėje žiemos buvo tikrai šaltesnės, o vasaros – vėsesnės, tokių didelių karščių nebūdavo. Ar tai klimato kaitos pokyčiai?
– Kai galvojame apie vaikystę, ko gero, neprisimename nesaulėtų dienų. Jeigu prisimename vasarą, tai greičiausiai būna kažkas susijusio su saule. Tada ir sakome, kad „vasaros būdavo kaip vasaros“, o žiemos – neabejotinai buvo sniegingos, „sniego būdavo pusė metro, ypač per Kalėdas“. Atsakymas, ko gero, būtų toks, kad ir anksčiau buvo šiltų žiemų. Tai tikrai nėra šių laikų ir šių dienų išradimas Lietuvoje. Iš tikrųjų visais laikais jų buvo, bet, kai kalbame apie tai, kiek yra tokių šiltų žiemų bendrame žiemų skaičiuje, tai, be jokios abejonės, tų šiltų žiemų pas mus dabar yra daugiau. Lygiai taip pat, kai kalbame apie vasaras, jos irgi šiek tiek pašiltėjo.
Dabar jau su nerimu laukiame tokio skaičiaus kaip -20°C. Atrodo, kad tai yra kažkas, dėl ko turėtų sustoti visas mūsų gyvenimas. Buvo, ko gero, pora naktų ir Vilniuje, kai temperatūra nukrito žemiau, bet iš tikrųjų tokių naktų, tokių atvejų skaičius mažėja. Paskutinė tikrai labai šalta žiema buvo 1987 m., kai sausio mėnesio pradžioje temperatūra tame pačiame Vilniuje buvo nukritusi iki -35°C. Ten buvo bene daugiau nei 20 dienų, kai temperatūra naktimis nukrisdavo žemiau -20°C.
Tokių žiemų kuo toliau, tuo mažiau. Žinoma, pasitaiko. Buvo ir 2010–2012 m. žiemos gana vėsios. Dabar turėjome gana šiltų žiemų seriją. Ir ši žiema, greičiausiai, yra šiltesnė nei vidutinė. Žiemos pabaigoje gavome šitą pabaisą iš Rytų, kaip vadinama visoje Europoje. Ta temperatūra nukrito, bet tik porai savaičių. Tai yra vienas dalykas.
Kitas dalykas, mes jau esame adaptavęsi prie pasikeitusio klimato. Mums atrodo visiškai natūralu, kad sausio mėnesio viduryje pas mus nebūna sniego, jis būna nutirpęs, kad Kalėdos būna be sniego. Prisiminkime, pernai irgi taip buvo, užpernai greičiausiai irgi.
– Užtat Velykos su sniegu.
– Taip, kartais būna Velykos su sniegu. Kita vertus, apie vasarą irgi: jeigu darome statistinius skaičiavimus, labai aiškiai matosi, kad aštunto ar devinto dešimtmečio pradžioje toks dalykas kaip +30°C vasarą tame pačiame Vilniuje būdavo absoliuti retenybė. Galbūt du tris kartus per dešimtmetį pasitaikydavo. Dabar praktiškai tai nieko nestebina. Sakykime, +30°C temperatūra fiksuojama kone kiekvieną vasarą vieną ar dvi dienas. Mes jau visai kitaip tas pasikeitusias klimato sąlygas priimame.
Tarp kitko, Lietuvoje matavimai pradėti labai seniai – 1770 m. Vilniaus universitete pradėti kasdieniai matavimai. Pirmųjų 7–8 metų duomenys nėra išlikę, bet turime kasdienę informaciją nuo 1778 m. Tada matavo tik oro temperatūrą. Tik XIX a. pr. pradėjo matuoti daugiau meteorologinių elementų. Ką mes galime pasakyti? Yra apskaičiuota, kad nuo to laiko vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje padidėjo pusantro laipsnio.
Matyti šiek tiek didesni pokyčiai šaltuoju metų laikotarpiu – žiemos šiek tiek labiau atšilo. Bet tas žiemų atšilimas, ko gero, buvo ryškesnis nuo 1990 m. iki 2010 m. XXI a. gana ryškūs pokyčiai matomi vasaros temperatūroje.
Kad ir kaip mes skųstumėmės lietuviškomis vasaromis ir sakytume, kad jos lietingos, kad čia neįmanoma ilsėtis, kad reikia ieškoti šiltesnių kraštų poilsiui, jos tampa vis labiau tam palankios. Mes turime dažnai tikrai daug šiltų dienų, kurias galime praleisti paplūdimyje ar pan. Tai vienas iš tokių aspektų, kai galima pasakyti, kad klimato kaita duoda naudos.
Beje, kadangi tos šiltesnės žiemos Lietuvoje prasidėjo nuo 1989 m., manau, Lietuva sutaupė. Dėl to, kad žiemos tapo šiltesnės, buvo mažiau energetinių resursų sunaudota šildymui.
Mes turime dažnai tikrai daug šiltų dienų, kurias galime praleisti paplūdimyje ar pan. Tai vienas iš tokių aspektų, kai galima pasakyti, kad klimato kaita duoda naudos.
– Sakote, kad už šildymą mažesnės sąskaitos, vasaros šiltesnės. Gal dar kažkokios naudos galima įžvelgti?
– Gal tuo ir baikime (juokiasi). Iš tikrųjų, žiemos yra šiltesnės, bet sąskaitos tiesiogiai nekoreliuoja. Mažiau, ko gero, mokame už šildymą, negu mokėtume, jeigu būtų šaltos žiemos. Taip, vasaros metu galbūt tas rekreacinis Lietuvos teritorijos potencialas irgi išaugo, galbūt ir jį galima padėti prie pliusų.
Yra apskaičiuota, jog net žemės ūkio kultūrų derlingumas didėja besikeičiančio klimato sąlygomis. Taip bent jau yra Lietuvoje, jokiu būdu ne kitose pasaulio šalyse. Bet čia, ko gero, viskas. Daugiau yra blogų poveikių. Pavyzdžiui, tos pačios ekstremalios oro sąlygos.
Ko gero, vienas tokių dalykų, labiausiai veikiančių mus, yra didėjantis klimato ekstremalumas. Jeigu 1,5°C išaugo Lietuvos vidutinė temperatūra, mes to nepastebėsime. Tai nėra labai didelis pokytis, kuris labai tiesiogiai paveiktų mūsų gyvenseną. Bet, jeigu kalbame apie, sakykime, įvairius ekstremalius įvykius – sausras, audras, apie šiaip nepalankius ūkinei veiklai meteorologinius reiškinius, ko gero, pastaraisiais metais jų turime daug.