„Dabar man atrodo, kad minutė prabėga greičiau nei anksčiau“, – sako R.Sothernas. Tačiau panašiai buvo ir anksčiau – laiko tėkmę jis dažniau pervertino paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o praėjusiame dešimtmetyje minutės pervertinimo atvejų užfiksuota gerokai mažiau. Šį dešimtmetį laiko pervertinimo atvejų vėl padaugėjo.
Yra labai nedaug mokslinių įrodymų, kad mūsų laiko suvokimas su amžiumi keičiasi. Ir vis dėlto, žmonėms atrodo, kad tai iš tiesų vyksta. Kodėl?
Akivaizdūs įrodymai, kad laiko tėkmė bėgant metams nespartėja
Žmonių laiko suvokimas ir gebėjimas jį numatyti per gyvenimą menkai keičiasi, tačiau keičiasi mūsų laiko suvokimo perspektyva.
Yra keletas būdų tirti laiko suvokimą. Mokslininkai gali pasižiūrėti į žmonių gebėjimą numatyti, kaip greitai bėga laikas, ir palyginti jį su laikrodžio rodomu laiku. Tą daro ir R.Sothernas.
Mokslininkai taip pat gali tyrinėti laiko suvokimą arba bendrą pojūtį, ar žmogui laikas bėga greitai, ar lėtai. Galiausiai, yra mūsų smegenų sukurta laiko perspektyva – praeities, dabarties ir ateities suvokimas.
Moksliniai tyrimai rodo, kad žmonių laiko suvokimas ir gebėjimas jį numatyti per gyvenimą menkai keičiasi, tačiau keičiasi mūsų laiko suvokimo perspektyva. Kitaip tariant, tik prisiminimai sukuria iliuziją, kad laikas teka greičiau.
2005 m. Centrinės Floridos ir Westfieldo koledžo mokslininkai atliko Sotherno eksperimento versiją.
Jie vieną po kito kvietėsi 100 žmonių, kurių amžius svyravo nuo 20 iki 69 metų ir pasodino tamsiame kambaryje ant kėdės prie stalo ir laikrodžio. Žmonių buvo prašyta nuspėti įvairius laiko intervalus.
Rezultatai parodė, kad esminių skirtumų tarp jaunų ir vyresnio amžiaus žmonių nebuvo. Tiesa, mokslininkai nustatė, kad vyrai labiau pervertina laiką (vyrams atrodo, kad minutė prabėga greičiau, nei iš tiesų), tačiau mokslininkai tai sieja su skirtingais vidiniais paros laikrodžiais ir skirtingu medžiagų apykaitos greičiu.
Tačiau laikrodžiai pasako labai nedaug. Galų gale, žmonėms nerūpi laiko suvokimo pokyčiai per labai trumą laiko intervalą – norisi rasti atsakymą, kodėl mums atrodo, kad taip greitai praskrieja metai ar mėnesiai.
Kad suprastų žmonių laiko suvokimą, mokslininkai pasitiki apklausomis. 2005 m. Miuncheno mokslininkai paprašė 499 14-94 metų amžiaus žmonių atsakyti į klausimus apie laiko tėkmę – „kaip greitai praėjo praėjusi savaitė/mėnuo/metai“? arba „kaip greitai paprastai jums bėga laikas?“.
Ir šiame eksperimente esminių pokyčių tarp skirtingo amžiaus žmonių atsakymų nebuvo.
Tiesa, žiūrėdami į kelius panašius skirtingose šalyse atliktus tyrimus psichologai Williamas Friedmanas ir Steve'as Janssenas rado menkų įrodymų, kad bėgant metams žmonės laiką ima suvokti greičiau, tačiau skirtumai buvo nedideli.
Tačiau mokslininkai surado vieną kabliuką. Kai žmonės žiūri į savo praeitį, jiems atrodė, kad ankstyvaisiais gyvenimo metais laikas tekėjo labai lėtai, vyresniais metais – greičiau.
Tai gali būti įsitikinimo, kad laikas bėgant metams teka greičiau, šaltinis.
Tačiau kaip taip gali nutikti, jei laiko numatymo gebėjimai nė kiek nesikeičia? Viena galimybė, kad žmonės nekvestionuodami priima vyraujantį stereoptipą, kad laikas bėgant metams teka greičiau. Kita galimybė – kad tai tėra proto sukurta iliuzija. Friedmanas ir Janssenas iškėlė keletą hipotezių.
1. Naujos patirtys prisimenamos ryškiau, o bėgant metams jų mažėja
Užduotys, kurioms reikia susikaupimo ir dėmesio, suvokiamos kaip trumpesnės užduotys nei tos, kuriose susikaupimo nereikia“, – rašo Friedmanas ir Janssenas.
„Žmonės praeities laiko intervalus matuoja pagal tai, kiek įvykių prisimena iš konkretaus periodo“, – rašė Friedmanas ir Janssenas. Mes reikšmingus įvykius laikome laiko tėkmės kelrodžiais. Kuo mažiau reikšmingų įvykių, tuo didesnė iliuzija, kad laikas bėga greičiau.
Vaikystėje apstu įsimintinų įvykių ir pirmųjų patirčių – kaip mokomės važinėti dviračiu, randame pirmuosius draugus... Ir, priešingai, vyresnio žmogaus gyvenimas yra rutiniškas ir mechaniškas.
Be to, mūsų galimybė prisiminti įvykius su amžiumi slopsta. Jei negalime prisiminti kažkurio gyvenimo meto įvykių, mums atrodo, kad jų nebuvo.
2. Laikas teka greičiau, kai esame užsiėmę, o vyresni labiau užimti negu vaikai
Dar vienas pasikeitusios suvokimo perspektyvos paaiškinimas – kad užimtumas kažkokiu būdu apgauna mūsų atmintį, todėl imame manyti, kad laikas teka greičiau.
„Užduotys, kurioms reikia susikaupimo ir dėmesio, suvokiamos kaip trumpesnės užduotys nei tos, kuriose susikaupimo nereikia“, – rašo Friedmanas ir Janssenas. Bėgant metams susikaupimo reikalaujančių užduočių tik daugėja.
Taip pat suaugusiems lieka mažiau laiko užsiimti norima veikla, o smegenys tai sieja su greitesne laiko tėkme.
3. Protą apgauna prisiminimų ryškumas
Už šį fenomeną atsakingas vadinamas „forward telescoping“ efektas, dėl kurio neteisingai įvertiname įvykių laiką.
„Mes žinome, kad prisiminimai bėgant laikui išblunka, todėl jų ryškumą vertiname kaip įvykio laiko nustatymo matą, – aiškina Claudia Hammond. – Jeigu prisiminimai atrodo neryškūs, mes manome, kad įvykis įvyko anksčiau.“
Tačiau ryškūs įvykiai iškreipia laiko suvokimą ir sudaro įspūdį, kad jie įvyko anksčiau, nei iš tikrųjų.
Tad jeigu sąmonė mus apgauna, kad laikas teka greičiau, turėtų būti ir būdų, kaip smegenis priversti manyti, jog laikas teka lėčiau, pavyzdžiui, laužant rutinas ir nuolatos mokantis naujų dalykų.
Greičiausiai kur kas ryškiau prisiminsite, kaip šokote su parašiutu, negu kaip sėdėjote ant fotelio prie televizoriaus.
