Taigi, kodėl ir kokiu būdu dantų pasta pakeičia apelsinų sulčių ir kitų saldžių maisto produktų skonį? Viską lemia mūsų skonio receptoriai, aiškina Harvardo universiteto T.H.Chano visuomenės sveikatos mokyklos mitybos profesorius Guy'us Crosby.
Labai trumpai tariant, dantų pastoje esantis junginys – natrio nauril sulfatas (SLS) trumpam pakeičia tai, kaip mes suvokiame skonį.
Bet pradėkime nuo pradžių – nuo to, kaip mes suvokiame skirtingus skonius. Jeigu paliestumėte savo liežuvį, pajustumėte, kad ant jo yra pilna mažų gumbelių ir dryželių. Kiekvienas iš šių gumbelių turi daugybę skonio svogūnėlių, kurie savo ruožtu pilni skonio receptorių. Mūsų burnose yra 2000–4000 skonio svogūnėlių, kiekviename jų yra nuo 10 iki 50 skonio receptorių. Kitaip tariant, žmonės yra gerai pasirengę mėgautis skirtingais skoniais.
Visi mūsų skonio svogūnėliai leidžia mums pateikti vieną iš penkių bazinių skonio tipų: sūrų, saldų, rūgštų, kartų ir umami (tiksliai į lietuvių kalbą neverčiamas žodis, iš esmės žymintis sodrų glutamatų skonį).
Ragavimo veiksmas yra savotiška chemijos dėlionė. Kai kas nors valgomo patenka į mūsų burną, po burnos ertmę pasklinda gausybė molekulių, pasižyminčių įvairiausiomis formomis. Kiekvieną skonio tipą lemiančios molekulės savo forma būna santykinai panašios, todėl geriau „limpa“ prie atitinkamos formos skonio receptorių. Pavyzdžiui, kramtant kartokas salotas jų molekulės susijungia su liežuvio kartumo receptoriais, o tada per nervinių signalų grandinę smegenims siunčiamas pranešimas, kad į burną pateko kažkas kartaus.
Tačiau daugumoje dantų pastų esantis junginys tokią ganėtinai įprastą ir patogų skoniu pasižyminčių molekulių ir jas atitinkančių receptorių dermę visiškai išmuša iš vėžių.
Energingai valant dantis, dantų pasta užputoja ir burbuliuoja. Taip nutinka būtent jau kartą minėto junginio SLS – jo rasite beveik visuose putojančiuose asmens ar namų higienai skirtuose produktuose, nuo indų ploviklio iki skutimosi putų. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad SLS paveikia mūsų skonio receptorius: padidėja jų jautrumas karčiam skoniui ir sumažinamas jautrumas saldumui.
Apelsinai dėl citrinų rūgšties pasižymi kartumu, kuris įprastomis sąlygomis yra nejaučiamas, nes jas užgožia cukrūs, kurių šiose sultyse taip pat labai gausu. Anot Amerikos chemikų bendrijos, SLS ne tik slopina saldumo receptorius, bet ir išplauna fosfolipidus – junginius, kurie slopina kartumo receptorių aktyvumą. Taigi išsivalius dantis mūsų liežuvis pradeda kur kas geriau jausti apelsinų sulčių kartumą, kurio nė kiek neužmaskuoja įprastai jaučiamas saldumas.
SLS poveikio skonio suvokimui tyrimai vykdomi nuo 1980 metų, kai žurnale „Chemical Senses“ buvo publikuota viena klasikinė tyrimo ataskaita. Šio tyrimo autoriai, anot G.Crosby, teigė, kad SLS sumažina sacharozės (t.y. paprasčiausio cukraus) saldumą, natrio chlorido (maistinės druskos) sūrumą ir chinino (tonikais vadinamų gaiviųjų gėrimų kartaus prieskonio) gebėjimą dirginti skonio receptorius, tačiau padidina kartumo receptorių jautrumą citrinos rūgščiai (kurios gausu citrusiniuose vaisiuose).
Tame pačiame straipsnyje esama ir apelsinų sulčių gerbėjus guodžiančios informacijos: SLS poveikis skonio receptoriams išnyksta jau po kelių minučių.
G.Crosby patvirtina, kad norint vėl mėgautis apelsinų sultimis iš tiesų pakanka vos kelių minučių – SLS ir skonio receptorių tarpusavio sąveika yra labai trumpalaikė. SLS nusiplauna su seilėmis, todėl labai greitai grįžta įprastas skonio suvokimas.
Kitaip tariant, jeigu norite, kad pusryčiai nebūtų keisto skonio, tai dantis iš ryto valykitės prieš maudymąsi duše – po nusimaudymo maistas bus ir vėl skanus. O dar geriau – valykitės dantis po pusryčių.
