Iš tiesų, girdimas čirpavimas turi praktinę paskirtį, tačiau tam, kad jis būtų jums naudingas, reikalingos kelios sąlygos. Visų pirma, turite žinoti, kad tie garsai skirti. Antra, turite būti aklas.
Taip, supratote teisingai – paukščių balsai padeda akliesiems susigaudyti erdvėje. Kitaip tariant, aklieji gali paukščių balsus sekti iki laiptų, bilietų terminalo ar išėjimo. Aišku, naudojamos ir kitos priemonės – grindiniai su tekstūruotu paviršiumi, Brailio rašto ženklai, iškilios rodyklės ir taip toliau. Tačiau vietiniai gali vadovautis beveik išvien paukščių čiulbėjimu. Tačiau kodėl pasirinktas būtent toks signalas?
Iš esmės, tą pačią funkciją atliktų ir, pavyzdžiui, pypsėjimas ar muzika. Tačiau tokie garsai yra nenatūralūs, juos dažnai skleidžia aplinkiniai automobiliai, žmonių telefonai ir kiti prietaisai. Jie taip pat dažnai erzina. Vietiniai beveik nebepastebi paukščių čiulbesio traukinių stotyse, o kiti juo džiaugiasi ir mano, kad jis veikia raminančiai.
Tikriausiai jau spėjote pagalvoti ir apie akivaizdžią problemą. Bet ne, tironai stotyse nesilanko ir taip garsiai nečiulba. Skirtingose stotyse naudojami skirtingi garsai. Kartais pasitelkiamas vandens tekėjimo garsas, kartais – vietai būdingos gyvūnijos garsai. Taip pat dažnai skirtingi garsai veda prie skirtingų objektų. Pavyzdžiui, paukščio čiulbėjimas gali vesti prie išėjimo, vandens tekėjimas – prie tualeto, o mišrūs miško garsai – prie bilietų kasų.
Japonai yra labai svetingi neįgaliesiems, tačiau ši sistema turi vieną trūkumą – reikia iš anksto žinoti, ką kokie garsai reiškia ir kokia jų paskirtis apskritai. Patys japonai apie tai žino, o štai regėjimo negalią turintys turistai šią sistemą turi išmokti. Kita vertus, japonai dažnai prieina prie neįgaliųjų ir pasisiūlo jiems padėti, jei pastebi, kad šie yra patekę į bėdą.