Arba, jei tiksliau, nauja ir kiek kitokia pirmos dalies interpretacija. Dar įdomiau tai, kad šį žaidimą kūrė studija „Team Ninja“, kurie iki šiol pasižymėjo sunkesnių žaidimų kūrimu. Kas iš viso to išėjo bei kam šis žaidimas skirtas? Atsakymai – mūsų apžvalgoje.
Pirmiausiai norėčiau pradėti nuo to, kad asmeniškai man labai graži legenda apie pirmojo „Final Fantasy“ žaidimo atsiradimą. Tarp žaidėjų sklandanti legenda byloja, kad jo kūrėjas Hironobu Sakaguchi buvo atsidūręs ant liepto krašto, nebeturėjo nei finansinių nei kitų išteklių išlaikyti savo studijai ir jo būsimas žaidimas turėjo tapti paskutine viltimi.
Dėl to ir buvo pavadintas „Final Fantasy“, lyg gulbės giesmė. Bet viskas išėjo taip, kad tas žaidimas tapo jau 35 metus gyvuojančios serijos dalimi, kuriai sukurti 15 pagrindinių ir visas tuzinas bei daugiau šalutinių žaidimų. Kodėl dabar prisiminiau šią pirmojo „Final Fantasy“ atsiradimo istoriją? Tikriausiai todėl, kad šio įsivaizdavimo įspūdį naujasis žaidimas kiek pakeičia.
Svarbu paminėti, kad „Stranger of Paradise“ nėra pirmasis „Final Fantasy“ serijos žaidimas, prie kurio prisiliečia „Team Ninja“. Jie sukūrė ir 2018 metais pasirodžiusį muštynių žaidimą „Dissidia: Final Fantasy NT“. Nežinau, ar labai nustebinsiu, bet jis nebuvo sėkmingas. Tad kaip reikalai su „Stranger of Paradise“? Vieno atsakymo nėra ir būti, tikriausiai, negali – šį žaidimą vienodomis apimtimis ir mėgs, ir nekęs, tad geriausia, ką galime padaryti – tai padėti jums apsispręsti, kuri pozicija artimesnė jums.
Vienas absurdiškiausių siužetų
Pirmas dalykas – siužetas. Pirmo „Final Fantasy“ siužetas nebuvo itin gilus, o veikiau nuoširdžiai paprastas. Artėja pasaulio pabaiga ir keturi šviesos kariai turi suvienyti jėgas tam, kad nugalėtų blogį. Žinoma, eigoje buvo netikėtumų, bet tai – esmė. Čia gi mūsų šviesos kariai yra trys augaloti vyrukai, kurių pagrindinis – Džekas, o jo visos frazės yra apie tai, kaip jis nori surasti ir sunaikinti Chaosą arba iškaršti kam nors kailį.
Apie tai jis kalba, nemeluoju, visą žaidimą. Ir, praktiškai, visiems, net žaidimo pasaulio karaliui. Taip pat visi veikėjai kelionę pradeda tiesiog susitikę ant kelio, nei „labas“ nei „ate“. Ei, nori surasti ir sunaikinti chaosą? Puiku, aš irgi, mums pakeliui! O tam, kad dar labiau pastiprintų kietumo nuotaiką, kūrėjai nusipirko ir naudoja kultinės grupės „Limp Bizkit“ dainą.
Taigi, istorija ir jos išpildymas yra viena silpniausių šio žaidimo dalių. Yra sakančių, kad visi absurdiški dialogai, nelogiškumai ir tarsi šaržuotas pateikimas toks padarytas specialiai, bet žaidimas tuo pilnai neįtikina.
Čia tikrai nemažai vietų, kai bandoma sukurti dramą, ypač antroje žaidimo pusėje, bet ji, dėl padriko siužeto pateikimo, net neveikia. Beje, vyrukų trijulę žaidime vėliau papildo ir dvi merginos, tačiau jų prisijungimas prie kompanijos toks pats keistas ir ne iki galo suprantamas, kaip ir visa kita žaidime.
Bet ko norėti? Užuot pridėję daugiau vaizdo intarpų, kūrėjai svarbias siužeto detales pasirinko tiesiog pateikti skaidrėmis, kurias paslepia skirtingų lygių užkampiuose. Kada paskutinį kartą sekėte žaidimo siužeto detales iš skaidrių? Beje, užsienio apžvalgininkai giria žaidimo pabaigą, tačiau ji jau pirmoje žaidimo pusėje pakankamai nuspėjama, tad nors pabaiga išties nebloga, per daug vis tiek nesitikėkite.
Linijinis ar atviro pasaulio?
Toliau – žaidimo struktūra. Viso čia rasime 18 pagrindinių misijų ir visą krūvą šalutinių. Kita vertus, žaidimas žaidžiamas ne kaip įprasti RPG žaidimai, kas būdinga „Final Fantasy“ serijai, bet tiesiog kaip atskiros misijos, pasirenkamos iš meniu. Taip, deja tai reiškia, kad čia nebus net miestų, į kuriuos galėsime atvykti bei juos naršyti. O pokalbiai su atsitiktiniais miestelėnais čia labai keistai taip pat perkelti į meniu. Galėsime, atsidarę meniu, pasirinkti, kad norime kalbėti su miestelėnais ir po vieną juos kalbinti dėl tų kelių nereikšmingų frazių. Keistai įdomūs ir nematyti sprendimai.
Taip pat, kad jau pradėjau nuo neigiamų dalykų – žaidimo grafika. Tai, tenka pripažinti, vienas didesnių nesusipratimų, nes žaidimas, net ir žaidžiant jį konsole „PlayStation 5“, kartais atrodo lyg geresnis konsolės „PlayStation 3“ žaidimas.
O toks pasakymas apie žaidimą, kuris pasirodo jau 2022-ais metais turėtų mažų mažiausiai šokiruoti. Ir tai pasakytina tiek apie „Stranger of Paradise“ aplinkas, tiek apie veikėjų modelius, tiek apie kovų efektus ar apšvietimą. Kartais tikrai atrodo, kad žaidžiame kartoninę fantaziją, o ne naujausią ilgametės žaidimų serijos dalį. Bet toliau plėstis net neverta – puikiai viską galite pamatyti nuotraukų galerijoje.
Tikrieji žaidimo pliusai
O dabar – šiek tiek apie tai, kas šiame žaidime yra tikrai gerai. Tiesą sakant, tiek gerai, kad nepaisant visko, kas parašyta aukščiau, jį netgi tikrai verta išbandyti ar net pereiti visą vien dėl jo teigiamų pusių. Pirmiausiai tai – kova. Prieš išleidimą kalbėta, kad šis žaidimas bus panašus į sunkiuosius veiksmo žaidimus „NioH“, nes jį kūrė tie patys kūrėjai, tačiau tai ne visai tiesa.
Taip, žaidimo kovos panašios į naujojo veiksmo žaidimų požanrio „soulslike“ žaidimus, bet kova gerokai liberalesnė. Nesame taip baudžiami, o be to žaidimas verčia mus praktikuoti agresyvesnį žaidimą ir dažniau pulti nei gintis. Galiausiai, jei kam toks žaismas vis tiek varo stresą, čia yra ir specialus istorijos režimas, kuris tikrai nuims visą stresą, o paliks tik mėgavimąsi žaidimu.
O dar pati kova džiugina dėl to, kad joje palikta daug įvairovės ir laisvės žaidėjui. Pavyzdžiui, kiekvieną priešą galėsime paversti į kristalus ir sudaužyti pasitelkę specialius judesius, o taip pat priešų magijos atakas galėsime sugerti ir panaudoti prieš juos. Šis aspektas – vienas smagiausių, nes kovojant, pavyzdžiui, prieš ugnies bombas nieko nėra geriau, nei sugauti jų ugnies atakas ir pasiųsti atgal, po ko jos tiesiog sprogsta.
Rinksimės iš 27 veikėjo klasių
Bet tai – viena. Kitas netikėtas ir labai smagus dalykas yra darbų sistemos. Tai – mūsų veikėjo klasės, kurių čia yra net 27. Įsivaizduokite, žaidimas, kuriame yra net 27 skirtingos klasės, nuo klasikinių kario ar mago iki gerokai labiau išgrynintų nindzės, raudonojo mago ar vienuolio. Iš tikrųjų, šiame žaidime žaidėjui paliktos marios vietos eksperimentams.
Tikėtina, kad net nemėgstantys magų žaidėjai atras sau patinkančią mago klasę, o vengiantys žaisti už karį čia tikrai pamėgs tokio tipo veikėją. Taip pat vienu metu galėsime turėti dvi pasirinktas klases ir tarp jų bet kada, net kovos metu, pasikeisti. Ar skirtingų klasių tobulinimas, tos geriausios paieškos ir eksperimentai įtraukia bei motyvuoja?
Patikėkite, labiau nei gali atrodyti. Būtent tai ir suryja visą žaidėjo dėmesį ir laiką, ypač turint omenyje tai, kad čia nuolat bus skirtingi priešai ar jų tipai, todėl noras eksperimentuoti ir bandyti skirtingas klases niekada nesiliaus.
Nuo cirko samurajų iki gansgsterių
Dar čia visiškai laisvai galėsime kaitalioti ir savo veikėjų daiktus, rūbus bei ginklus. Smagu tai, kad mums pakeitus daiktą – jis visiškai pasikeis ir vizualiai, tad žaidime mūsų laukia tikras cirkas. Dažnai, norint geresnių daiktų, mūsų veikėjai atrodys kaip lateksu apsitaisę striptizo šokėjai, gangsteriai, cirko samurajai ir kas tik norit.
Tiesą sakant, šis žaidimo aspektas taip pat labai įtraukia, nes smagu matyti, kaip daromi pasirinkimai aiškiai pastebimi ir kokybiškai perteikiami. Vargina nebent tai, kad žaidžiant mes rinksime tonas daiktų ir ginklų, o mūsų veikėjų virtualūs krepšiai – ne guminiai, tad tarp misijų reikės dažnai žymėti tas pačias tonas daiktų ir iškeitinėti jas į vertingas medžiagas pas kalvį arba jau misijų metu tiesiog negrįžtamai sunaikinti tam, kad atsirastų vietos naujiems daiktams.
Geri bosai, prasti lygiai
Galiausiai, labai gerą įspūdį palieka žaidimo bosai. Jų čia bus tikrai daug ir visi – labai skirtingi bei skatinantis mus išnaudoti įvairias kovos taktikas. Džiugina ir tai, kad kiekvieno boso kovos fazė bus sudaryta iš dviejų dalių – įveikę pirmąją ir pavertė jį kristalais, peršoksime į antrąją, kur viskas dažniausiai gerokai pasikeis.
Kiekvienas toks bosas yra labai dinamiškas ir, dažnai, netikėtas, todėl einant per lygius bene įdomiausias klausimas bus mūsų laukiantis bosas. Kita vertus, kalbant apie pačius lygius – kiek liūdnesnės žinios. Kaip minėjau, viso čia bus 18 lygių, o bežaidžiant atrakinamos šalutinės misijos vyks tose pačiose lokacijose kaip ir pagrindinės misijos, tik prasidės kitoje vietoje.
Matyti, kad kūrėjai stengėsi išnaudoti įvairias aplinkas, nuo miškų iki sniegynų ar gražiai apšviestų urvų ir taip priminti žaidėjams skirtingus „Final Fantasy“ serijos žaidimus, bet visumoje dažnai vis tiek teks lakstyti koridoriais pirmyn atgal ieškant svirties, durų, rakto ar dar ko nors. Žaidimo veikėjai net patys iš to šaiposi balsu.
Kam šis žaidimas skirtas?
Na ir pabaigai – svarbus klausimas. Žaidimo „Stranger of Paradise: Final Fantasy Origin“ yra ir garsiosios serijos pavadinimas. Ar tai reiškia, kad šis žaidimas dedikuotas būtent šios serijos gerbėjams? Jeigu atvirai – tikriausiai net priešingai.
Jis daugiau šansų turi patikti būtent tiems, kas šios serijos dar nežaidė, bet mėgsta kokybiškas kovų mechanikas, savo veikėjo išvaizdos keitimo opcijas bei daug erdvės eksperimentams. Tuo metu „Final Fantasy“ gerbėjams čia mažai skirtų dalykų ir tikriausiai daug verčiau būtų išbandyti labai sėkmingą pernykštį japonišką RPG žaidimą „Tales of Arise“, kurio apžvalgos mes neparašėme, bet kuris tikrai vertas japoniškų RPG mėgėjų laiko.
Na, o ką daryti su „Stranger of Paradise: Final Fantasy Origin“? Jeigu abejojate, geriausiai būtų laukti nuolaidos ir įsigyti jį už pusę dabartinės kainos. Tada, ypač jei mėgstate veiksmo žaidimus ir visus kitus jau paminėtus aspektus – jis tikrai jums patiks. O kol kas, jei vertint be nuolaidos, jį geriau tiesiog apeiti.
Žaidimas „Stranger of Paradise: Final Fantasy Origin“ pasirodė šių metų kovo 15 dieną konsolėms „PlayStation 5“, „PlayStation 4“, „Xbox Series X“, „Xbox One“ ir asmeniniams kompiuteriams. Žaidimo kodą apžvalgai suteikė jo leidėjai, šioje apžvalgoje aptarta žaidimo versija, skirta konsolei „PlayStation 5“.
