Šis atradimas – užuomina apie gudrią strategiją, kurią naudoja smegenys, kai rega nepatikima, rašo LiveScience.com.
Tyrimą atlikę mokslininkai atidžiau nagrinėjo garso sukeliamą žybsnio iliuziją. Kai vieną žybsnį seka du pyptelėjimai, kartais žmonės mato du netikrus vienas po kito einančius žybsnius.
Anksčiau atlikti eksperimentai atskleidė, kad žmonių polinkis į šią iliuziją skiriasi. „Kai kurie ją patiria beveik kaskart, kai žybsnis eina po dviejų pyptelėjimų, kiti beveik niekuomet antro žybsnio nemato“, – teigia neurologas Benjaminas de Haasas iš Universiteto koledžo Londone.
Šie skirtumai B.de Haasui ir jo kolegoms leido spėti, kad tai, ar žmogus mato iliuziją, ar ne, lemia smegenų anatomijos skirtumai. Norėdami tai nustatyti, tyrėjai 29 savanorių smegenis tyrė magnetiniu rezonansu, o tuomet su jais atliko žybsnių ir pyptelėjimų bandymą.
Vidutiniškai, savanoriai iliuziją matė 62 proc. atvejų, tačiau kiti ją matė vos 2 proc. atvejų, dar kiti – 100 proc. Mokslininkai nustatė, kad kuo mažesnė žmogaus regos žievė (smegenų dalis, susijusi su rega), tuo labiau tikėtina, kad jis ar ji iliuziją matys.
„Jei mes abu žiūrime į tą patį daiktą, tikimės, kad mūsų suvokimas bus identiškas. Mūsų rezultatai rodo, kad tai ne visais atvejais yra tiesa. Kartais mūsų suvokimas priklauso nuo mūsų individualios smegenų anatomijos“, – LiveScience.com sakė B.de Haasas.
Anot tyrėjų, ši iliuzija galėtų atskleisti, kaip veikia smegenų kompensaciniai mechanizmai, esant netobulai regai.
„Vizualinis smegenų pavaizdavimas to, kas patenka į akį, vyksta labai efektyviai, tačiau ne tobulai. Vizualiniame pavaizdavime kartais būna neaiškumų, ypač kai viskas vyksta greitai, visai kaip greitai besikaitaliojantys žybsniai iliuzijoje. Mes spėjame, kad tokio neaiškumo daugiau yra smegenyse, kurios regos sritims skiria mažesnę neuronų dalį. Visai kaip fotoaparatu su mažiau raiškos taškų jūs gausite mažesnės kokybės atvaizdą“, – aiškino mokslininkas.
„Jei šis spėjimas pasitvirtins, būtų visiškai suprantama, kad mažesnės regai skirtos smegenys daugiau naudojasi papildoma informacija, kurią suteikia ausys. Tikrame pasaulyje garso ir šviesos šaltiniai dažnai yra identiški, o juos naudoti kartu yra naudinga. Įsivaizduokite, kad sutemus vaikštote miške ir išgąsdinate kažkokį žvėrį. Geriausia strategija norint sužinoti, ar turite reikalų ru ežiu, ar su lokiu, būtų sujungti vizualinę informaciją, pavyzdžiui, judančias šakas, su garsine informacija, pavyzdžiui, traškančiais medžiais“, – kalbėjo B.de Haasas.
Tačiau kur glūdi šios iliuzijos šaknys, vis dar tiksliai nežinoma. Mat tik ketvirtadalį su ja susijusių individualių skirtumų galima paaiškinti smegenų anatomija. „Viso likusio dar nepaaiškinome“, – pripažįsta B.de Haasas.
Ateityje taip pat būtų galima ištirti, ar ryšys tarp regos žievės dydžio ir audiovizualinio suvokimo būdingas tik būtent šiai iliuzijai, ar ir kitoms audiovizualinėms iliuzijoms, pastebėjo mokslininkas.
Viena tokių iliuzijų – taip vadinamasis McGurko efektas, kai vieno garso regimasis komponentas suporuojamas su kito garso girdimuoju komponentu, o žmonės paslaptingai išgirsta trečią garsą. Pavyzdžiui, kai lūpos juda, tarsi tartų skiemenis „ga-ga“, o skamba garsas „ba-ba“, žmonės girdi skiemenis „da-da“.
„Atrodo, tarsi matymas yra objektyvus, betarpiškas būdas patirti pasaulį, tačiau jį gali formuoti tiek daug dalykų – klausa, individuali smegenų anatomija ir dar daugybė kitų“, – kalbėjo B.de Haasas.
