„WinRAR“ neseniai atšventė savo jubiliejų - šia programą dar 1995 metų balandžio 22 dieną išleido „win.rar GmbH“ kompanija. Ją sukūrė rusų programinės įrangos inžinierius Jevgenijus Rošalas. Ši programa leidžia suglaudinti failus. Pavyzdžiui, jei norite persiųsti visą failų aplanką, jį galite paversti vienu failu, kuris dar ir svers mažiau megabaitų.
Šiais laikais „WinRAR“ nebėra tokia populiari programa. Ji vis dar atnaujinama, bet žmonės dažniau naudojasi debesų kompiuterija, kuri leidžia dirbti vienoje virtualioje erdvėje neglaudinant failų. Juolab, kad „Windows“ be problemų skaito ZIP ir RAR failus.
Tačiau galbūt vis dar prisimenate, kaip „WinRAR“ skelbdavo apie 40 dienų bandomąjį laikotarpį, po kurio programą reikės įsigyti. Už pinigus. Kad ir kaip būtų keista, ta žinutė buvo lengvai išjungiama ir netrukdydavo toliau naudotis „WinRAR“ paslaugomis. Ineternete sklandė juokeliai, kad „WinRAR“ yra pati pigiausia mokama programa, o jos kūrėjai paliko didelę spragą jos dizaine. Tačiau viskas buvo kur kas paprasčiau.
„WinRAR“ yra viena iš tų programų, kuri turi nemokamą ir mokamą versijas. Ta nemokama versija turi tą 40 dienų laikotarpį, per kurį naudotojas gali įsitikinti programos naudingumu. Po to kaskart įjungus „WinRAR“ tenka išjungti pranešimą, kuriame rašoma, kad „WinRAR“ nėra nemokama programėlė ir pasibaigus 40 dienų laikotarpiui reikia įsigyti licenciją arba programą ištrinti. Šalia to pranešimo yra patogus mygtukas „Close“, kuriuo taip mielai ir naudojamės.
Tas nesibaigiantis 40 dienų bandomasis laikotarpis sukurtas ne šiaip sau. Jis padeda išvengti piratinių „WinRAR“ kopijų. Kodėl kas nors naudotų netikrą „WinRAR“, kai tikras yra nemokamas? Vien tam, kad išvengtų to nedidelio pranešimo? Šis modelis leido išpopuliarinti „WinRAR“ programą visame pasaulyje.
Paprasti buitiniai naudotojai ir neturi būti mokūs „WinRAR“ klientai. Jie tiesiog padeda populiarinti programą ir išvengti piratinių jos kopijų. Pinigus „WinRAR“ uždirba iš verslo naudotojų. Ta nemokama „WinRAR“ versija neturi kai kurių funkcijų - negalima pridėti autentiškumo informacijos, peržiūrėti protokolo failo ar jį ištrinti. Kitaip tariant, mokama „WinRAR“ versija leidžia organizacijoms saugiau perduoti jautrią informaciją. Ir kompanijos yra pasiruošusios už tai sumokėti.
Be to, „WinRAR“ naudojimo taisyklėse yra įtrauktas įpareigojimas per 40 dienų laikotarpį įsigyti programą arba ją ištrinti. Su šiuo taisyklių punktu greičiausiai sutikote ir jūs. Tik jūs jo neskaitėte ir jums jis nerūpi. Tuo tarpu įmonės, ypač didesnės korporacijos, kurios turi rūpintis savo reputacija, privalo laikytis taisyklių, su kuriomis sutiko. Ne visos „WinRAR“ naudojančios kompanijos įsigyja licencijas, tačiau tos, kurios už ją sumoka, užtikrina stabilų kompanijos pajamų šaltinį.
Na, o buitiniai naudotojai bent jau kalba apie „WinRAR“, populiarina šią programą ir su ja susipažįsta. Jei programa būtų mokama visiems, tai jos parsisiuntimų skaičius būtų mažesnis ir daugiau žmonių ieškotų alternatyvų. Jei daugiau žmonių būtų naudoję „WinRAR“ konkurentus, mažiau verslų būtų pasirinkę „WinRAR“.
Taigi, tas nesibaigiantis „WinRAR“ bandomasis laikotarpis niekada nebuvo klaida. Tai buvo gudrus verslo modelis, užtikrinęs populiarumą. Ir kas dabar žino - jei „WinRAR“ iš tikrųjų būtų buvusi mokama visiems, galbūt kompanijos pajamos būtų buvusios mažesnės.
„WinRAR“ turi ir nemokamą „Android“ programėlę su reklamomis. Ji net neturi tos juokingai erzinančios žinutės - ji iš tikrųjų yra visiškai nemokama.
