Turėdami išsamesnį vandenynų dugno vaizdą, galėtume saugiau valdyti laivus, kurti tikslesnius klimato modelius, tiesti telekomunikacijų kabelius, statyti jūroje vėjo jėgaines – visa tai yra vadinamosios mėlynosios ekonomikos, kurios vertė iki 2030 m. turėtų siekti 3 trilijonus JAV dolerių, dalis, rašo „CNN Business“.
Jutikliais aprūpinti povandeniniai robotai padeda rinkti šiuos duomenis greičiau ir pigiau nei bet kada anksčiau. Tačiau daugelis šių transporto priemonių naudojasi riboto veikimo laiko baterijomis ir turi grįžti į valtį arba į krantą, kad būtų įkrautos, todėl joms sunku sudaryti atokesnių jūros dalių žemėlapius.
Šį iššūkį sprendžia penkerių metų senumo startuolis „Seatrec“, kurį įkūrė okeanografas Yi Chao. Dirbdamas NASA, jis sukūrė technologiją, skirtą vandenynų robotams maitinti naudojant „natūraliai susidarantį temperatūros skirtumą“, – „CNN Business“ sakė Y.Chao.
Nesibaigianti baterija
Maitinimo modulis gali būti montuojamas ant esamų duomenų rinkimo robotų arba ant „Seatrec“ plūduriuojančio įrenginio. Šis nardo kilometro gylyje, kad ištirtų jūros dugno cheminę sudėtį ir formą, naudodamas sonarą sudaro aplinkinės teritorijos žemėlapį. Robotas grįžta į paviršių ir per palydovą išsiunčia gautas išvadas.
Plūduriuojančiam įrenginiui judant tarp šaltesnių ir šiltesnių vandenyno dalių, modulio viduje esanti medžiaga arba tirpsta, arba kietėja, sukeldama slėgį, kuris savo ruožtu sukuria šiluminę energiją ir maitina roboto generatorių.
„Juos įkrauna vandenynai, jūros, todėl jie gali pratęsti savo tarnavimo laiką beveik neribotam laikui“, – sakė Y.Chao.
Pagrindinis plūduriavimo modelis paprastai kainuoja apie 20 000 JAV dolerių. Pritvirtinus „Seatrec“ energijos sistemą, prie jo pridedama dar 25 000 dolerių, rašoma „CNN Business“.
Tačiau dėl galimybės naudotis nemokama atsinaujinančia energija ir ilgiau išbūti vandenyje duomenų rinkimas ilgainiui tampa iki penkių kartų pigesnis, teigia Y.Chao.
Startuolis per metus pagamina mažiau nei 100 prietaisų, visų pirma skirtų jūrų tyrėjams, tačiau technologiją galima lengvai išplėsti – „Seatrec“ energijos modulį taip pat galima pritaisyti prie esamų kartografavimo prietaisų ir taip padidinti jų veikimo spindulį.
Spartėjantis tempas
Pasak „Nippon Foundation-GEBCO Seabed 2030“ projekto direktoriaus Jamie McMichael-Phillipso, naujos technologijos, galinčios išplėsti duomenų rinkimo prietaisų pasiekiamumą, yra labai svarbios norint kartografuoti atokesnes jūros gelmių dalis.
„Vienas iš didžiulių iššūkių, su kuriais susiduriame, yra paprasčiausia fizika“, – sakė J.McMichael-Phillipsas. „Skirtingai nuo Žemės paviršiaus kartografavimo, kur galime naudoti kamerą [arba] palydovus, jūroje šviesa neprasiskverbia pro vandenį. Taigi, mes galime naudotis tik sonaro sistemomis.“
2017 m. pradėtas projektas „Jūros dugnas 2030“ padidino informuotumą apie vandenyno dugno svarbą ir suteikė mokslininkams bei bendrovėms aiškų tikslą, kurio reikia siekti: iki šio dešimtmečio pabaigos kartografuoti visą jūros dugną.
Brangiau už Marsą
Net ir turint vis daugiau technologijų, spartinančių jūros dugno tyrimus, žemėlapio sudarymas vis dar yra logistinis ir finansinis iššūkis.
Y.Chao apskaičiavo, kad per ateinančius 10 metų prireiks 3000 „Seatrec“ plūdurų, kad būtų visiškai ištirtas vandenynas. Bendrovė pritraukė 2 mln. dolerių pradinį finansavimą, kad galėtų išplėsti energijos surinkimo sistemos gamybą.
Tačiau tai tik lašas jūroje, palyginti su kapitalu, reikalingu visiškai ištirti vandenyną, kuris turėtų siekti 3-5 mlrd. dolerių, t. y. beveik tiek pat, kiek ir misijos į Marsą kaina.
NASA duomenimis, vien „Perseverance“ marsaeigis, šiuo metu Marse atliekantis paviršiaus uolienų rinkimo misiją, kainavo 2,2 mlrd. dolerių, o skaičiuojama, kad galutinė misijos kaina sieks 3 milijardus dolerių ( apie 2 618 000 000 eur.)
