Kadaise, prieš kelis šimtus metų, visi šaunamieji ginklai buvo vienašūviai. Po kiekvieno šūvio ginklą tekdavo užtaisyti iš naujo – pilti paraką, grūsti kamšalą, įstatyti kulką (mažą metalinį rutuliuką). Visa tai užtrunka. Galite įsivaizduoti, kokia tuomet buvo šūvio kaina – jei nepataikei pirmu bandymu, tikriausiai į tave jau taikosi priešingoje pusėje stovintys kariai.
Tai buvo bandoma išspręsti. Apie vieną daugiašūvį ginklą jau rašėme – „Bennett & Havilland“ šautuvas turėjo labai įdomų ir pavojingą mechanizmą. Tačiau tai buvo tik viena idėja. Kita, pasirodžiusi 1742 metais, buvo lūpines armonikėles primenantys pistoletai ir šautuvai. Toks apibūdinimas, beje, yra oficialius.
Viršuje matote nuotrauką su slenkančiais vamzdžiais – po kiekvieno šūvio reikėjo paslinkti vamzdžių eilę į dešinę, kad būtų galima iššauti dar kartą. Tai leido iššauti 10 kartų, kai įprastas vienašūvis ginklas būtų iššovęs kartą. Tačiau įprastai tokie ginklai turėdavo tik vieną vamzdį, bet daug slenkančių lizdų.
Štai šis ginklas turi 10 lizdų. Jis veikia lygiai taip pat – po kiekvieno šūvio tokią apkabą reikėjo paslinkti į šoną. Tokia konstrukcija buvo pakankamai saugi ir patikima, tačiau turėjo trūkumų.
Visų pirma, tokie ginklai buvo labai sunkūs ir platūs. Galite įsivaizduoti, kaip nepatogu tokį pistoletą nešiotis. Ir šaudyti ne ką patogiau – jis niekada nebuvo gerai subalansuotas, nes kulkos buvo tik vienoje pusėje, net jei buvo šaunama iš centrinio lizdo.
Galiausiai, tai nebuvo labai praktiška konstrukcija šautuvams. Kulkos iš atvirų lizdų galėjo tiesiog iškristi, jei šaulys bėgdavo ar šliaušdavo per purvą. Būtent dėl šių priežasčių tokie ginklai ir neišliko – vietoje jų įsitvirtino revolveriai, kurie atliko tą pačią funkciją, bet žymiai geriau, saugiau ir patogiau.
