Didžiąją dalį laiko, praėjusio nuo rašto išradimo, skaitymas reiškė deklamavimą balsu, o visa kita buvo nederama.
Per amžius raštingi europiečiai knygas skaitė balsu. Taip darė ir Antikos graikai, ir vienuoliai viduramžiais. Tik XVII amžiuje, išsivysčius knygų spausdinimo technologijoms ir paplitus raštingumui, atsirado skaitymo „sau“ praktika, kurią naudojame ir dabar.
Mokslininkai iki šiol nesutaria, kada Europoje pereita nuo deklamavimo prie nebylaus skaitymo. Daugumos nuomone, čia svarbų vaidmenį suvaidino Šv. Augustino „Išpažinimai“ (Confessiones, 397–398 m). Jame Augustinas aprašo savo mokytojo, atvertusio jį krikščionybėn, Milano vyskupo Ambrosijaus įpročius:
„Kai skaitė jis, jo akys slydo puslapiais, o širdis ieškojo rašto prasmės, tačiau balsas jo tylėjo; dažnai, atėję pas jį, matydavome jį skaitantį savo maniera: tylomis ir niekada kitaip.“
Šis tekstas liudija, kad Ambrosijaus Milaniečio tylaus skaitymo maniera Augustinui atrodė neįprasta, taigi, iki 400-ųjų mūsų eros metų žmonės skaitė kitaip.
Dalis tyrėjų netgi spėja, kad šiuo paragrafu Augustinas nurodo vyskupo nemandagumą. „Mat Ambrosijus toliau skaitė tylomis, kai greta buvo kitas žmogus – tai tas pats, kas rašyti SMS, kai kas nors bando su jumis bendrauti, – sako viduramžių tyrėjas Vance'as Smithas iš Prinstono universiteto. – Augustiną toks grubumas nustebina – kad jis kažką skaito ne balsu.“ Pasak Smitho, tais laikais manyta, kad žmogus privalo dalintis tuo, ką skaito, jei šalia yra dar kas nors. Dabar skaitymą vertiname priešingai.
Istorikas Robertas Darntonas išsakė nuomonę, kad iki pat XVIII amžiaus pradžios „skaitymas paprastam žmogui Europoje buvo socialinė veikla, ja užsiėmė dirbtuvėse, klėtyse ir smuklėse, beveik visada tai buvo skaitymas balsu ir nebūtinai didaktiniais tikslais“.
Po šimto metų, skaitymo maniera buvo jau kitokia: Marcelio Prousto veikėjai siekia atsiskirti, vienumoje paskaityti knygą lovoje. Skaitymas tampa asmeniniu reikalu ir turtingų išsilavinusių žmonių užsiėmimu – tų, kurie galėdavo sau leisti turėti nuosavas knygas, su kuriomis galėdavo atsiskirti ir skaityti vienumoje. Tai įvyko, nes plito raštingumas ir atsirado daug medžiagos skaitymui. Kaip rašo R.Darntonas, dar 1750 metais mokėjęs skaityti žmogus paprastai turėjo vos kelias knygas, kurias skaitydavo vis iš naujo. Bet jau XIX amžiaus pradžioje rasti ką skaitomo buvo nepalyginamai lengviau: atsirado laikraščiai, žurnalai, o įkandin jų – ir vaikiškos knygelės bei kiti žanrai.
Iš socialinės veiklos tapęs privačiu užsiėmimu, skaitymas pakeitė europiečių gyvenimą .
Iš socialinės veiklos tapęs privačiu užsiėmimu, skaitymas pakeitė europiečių gyvenimą.
Kaip savo „Skaitymo istorijoje“ rašė kanadietis rašytojas ir vertėjas Alberto Manguelis, skaitydami tylomis, žmonės sukūrė naujus, laisvesnius santykius su knyga ir žodžiais. Nustoję gaišti laiką sakinių ištarimui, skaitytojai pradėjo juo „jausti“, tyrinėti mintimis, kurti ryšius su tuo, kas perskaityta anksčiau. Pats tekstas, nuo pašalinių apsaugotas viršeliu, tapo skaitytojo nuosavybe, slaptu, jam vienam prieinamu, žinojimu, sako R.Manguelis.
Asocialus skaitymas suteikė stimulą vystytis kritiniam mąstymui ir savarankiškai analizei, ironiškam ir netgi ciniškam požiūriui. Psichologinį aspektą nurodo ir knygos apie skaitymo „sau“ istoriją autorius Paulas Saengeris. Deklamavimo atsisakymas suteikė skaitytojui daugiau pasitikėjimo ir išlaisvino jo interesus ir pažiūras nuo visuomenės kontrolės, mano jis.
Anksčiau, kai būdavo skaitoma balsu, literatūrinis šaltinis ir požiūris į tai, kas parašyta, būdavo išstatoma visuotinei apžiūrai ir galėjo susilaukti kritikos, o dabar į stebėtojus buvo galima nebekreipti dėmesio. P.Saengerio nuomone, tokiu būdu asocialus skaitymas suteikė stimulą vystytis kritiniam mąstymui ir savarankiškai analizei, ironiškam ir netgi ciniškam požiūriui – neišskiriant požiūrio į religiją ir valstybių vadovus. Visa tai, be abejo, daugeliui atrodė bereikalinga: pavyzdžiui, XVIII amžiuje vyravo nuomonė, kad skaitydama lovoje viena, moteris gali pasiduoti amoralioms mintims. Kaip rašė „Atlantic“, skaitymas prieš miegą vienumoje netgi buvo vadinamas grėsme sveikatai – juk skaitant galima užsnūsti, užmiršti užgesinti žvakę ir žūti gaisro liepsnose. Kur kas naudingiau būtų dieną užbaigti malda, o ne knyga, tvirtino kai kurie to meto skeptikai.
Į klausimą, kodėl žmonės liovėsi skaityti balsu, istorikai vienareikšmio atsakymo neturi. P.Saengeris spėja, kad pasikeitė teksto išvaizda: kai atsirado spausdintos knygos, o lotynų kalba prarado savo, kaip literatūrinės kalbos reikšmę, skaityti tapo paprasčiau, ir nebeliko būtinybės tarti žodžius balsu. Viduramžių rankraščių tyrinėtojas Malcolmas Parkesas irgi nurodo vizualinių teksto pokyčių atsiradimą – punktuaciją ir aiškiai atskirtus žodžius. Kinų kultūroje skaitymas „sau“ vystėsi dėl kažkokių kitų priežasčių.
