Visų pirma, reikia suprasti vieną dalyką – pirštai nesiraukšlėja dėl to, kad oda skverbiasi į jūsų odą. „Nature Research“ rašo, kad mokslininkai dar nuo ketvirtojo dešimtmečio žinojo, jog povandeninį raukšlėjimąsi kontroliuoja automatinė nervų sistema – vadinasi, tai nevalingas procesas. Jeigu pirštuose yra pažeisti nervai, to žmogaus pirštai netgi nesiraukšlės vandenyje.
Tad, nors žinojome, kad tai kontroliuoja nervų sistema, žmonės ilgai nesuprato, kodėl taip vyksta. Galiausiai 2013 m. „Biology Letters“ publikuotame tyrime mokslininkai, panašu, atskleidė šią paslaptį.
Jie rėmėsi 2011 m. neurobiologo Marko Changizi tyrimu, kuriame kelta hipotezė, kad raukšlės padeda šlapiomis sąlygomis geriau sugriebti daiktus. Tuomet M.Changizi su kolegomis to įrodyti nesugebėjo, tačiau 2013 m. tyrimo autoriams tai pavyko. Mokslininkai padalijo tyrimo dalyvius į dvi grupes. Vieni pirštus mirkė vandenyje, kiti – ne. Tuomet visi turėjo pakelti šlapius ir sausus stiklo karoliukus. Pastebėta, kad dalyviai su susiraukšlėjusiais pirštais lengviau paimdavo šlapius karoliukus, bet ne sausus.
M.Changizi aiškina, kad susiraukšlėję pirštai yra tarsi lietui skirtos padangos su giliu protektoriumi. Mūsų protėviams tikriausiai reikėjo pagalbos sugauti maistą esant šlapioms oro sąlygoms. O susiraukšlėję kojų pirštai padėdavo greičiau judėti.
Tačiau vienas klausimas vis dar lieka neatsakytas – kodėl pirštai susiraukšlėja tik gerokai ilgiau pabuvus vandenyje? Kodėl jie nesusiraukšlėja iškart, kai susiduriama su drėgnomis oro sąlygomis? Kol kas aiškaus atsakymo į tai nėra, tačiau keliama hipotezė, kad raukšlėjimasis sumažina pirštų galų jautrumą, tad kyla didesnis pavojus susižaloti, nes ne taip jautriai reaguojame į skausmą. Todėl organizmas nesigriebia šio pagalbinio proceso kaskart vos sudrėkus aplinkai.
