Paaiškėjo, kad sapnus prisimenančių žmonių smegenys aktyviau reaguoja į išorinius dirgiklius – tai gali būti raktas į mįslę.
Buvo tiriami 36 savanoriai, kurie per ausines klausėsi foninių garsų, kartais pertraukiamų ištariamų vardų – tarp jų ir tiriamojo žmogaus. Smegenų aktyvumas šiomis sąlygomis buvo tiriamas tiek savanoriams miegant, tiek būnant budriems.
Savanoriai buvo padalinti į dvi grupes. Viena iš jų – dažnai prisimenančių sapnus, kadangi savo sapnus atmindavo beveik kiekvieną kartą. Kita grupė buvo retai prisimenančių, kadangi sapnus atmindavo kartą ar du per mėnesį.
Tyrimo autoriai tikėjosi, kad šių dviejų grupių savanorių smegenys skirtingai reaguos į išgirstą savo vardą miegant. Tačiau mokslininkus nustebino tai, kad dažniau savo sapnus prisimenantys savanoriai net ir pabudę stipriau sureaguodavo į garsinį dirgiklį. „Mes neturėjome jokios priežasties manyti, kad skirsis nemiegančių žmonių reakcijos į garsinį stimulą. Buvo gana keista, jog šis skirtumas tarp grupių pasireiškė jiems nemiegant, – teigė Prancūzijos neuromokslinių tyrimų centro mokslininkė Perrine Ruby. – Tai gali atspindėti priežastį, kodėl vieni žmonės sapnus prisimena, o kiti – ne.“
Visuotinai priimta teorija teigia, kad sumažėjęs alfa bangų aktyvumas smegenyse yra ženklas, jog tam tikri smegenų regionai ruošiasi atsakyti į išorinį dirgiklį. Tyrimai parodė, kad žmonėms išgirdus staigų garsą ar atmerkus akis, daugiau smegenų regionų tampa aktyvūs, o alfa bangos, savo ruožtu, nuslopsta.
Kaip ir buvo tikėtasi, tyrimas atskleidė, kad abejų grupių savanoriams būnant budriems, išgirdus savo vardą, sumažėdavo alfa bangų aktyvumas. Tačiau netikėta buvo, kad „dažnai prisimenantiems“ šis sumažėjimas trukdavo ilgesnį laiką. Tai reiškė, jog jų smegenys aktyviau sureaguodavo į paminėtą atpažįstamą vardą.
Kitaip tariant, savo sapnus prisimenančių žmonių smegenys aktyvuodavo daugiau regionų, siekdamos apdoroti girdėtus garsus. „Tačiau tai nereiškia, jog viena grupė žmonių yra geresnė už kitą. Tiesiog skirtingų žmonių smegenys skirtingai apdoroja informaciją – vienas iš būdų nebūtinai yra geresnis už kitą“, – teigė P.Ruby
Žmonėms miegant, alfa bangos veikia priešingai – garsą išgirdus jos suaktyvėja. Mokslininkai nėra tikri, kodėl taip įvyksta, tačiau teigiama, jog taip smegenys apsisaugo nuo trukdžių miegant. Gali būti, kad žmonių, dažnai prisimenančių savo sapnus, alfa bangos, išgirdus dirgiklį, suaktyvėja taip stipriai, jog žmogus pabunda.
Tai buvo pastebėta ir tyrimo metu – dažnai prisimenantys sapnus naktį pabusdavo dažniau. Jie per naktį atsibudę prabūdavo apie 30 minučių, o retai prisimenantys – tik 14 minučių.
„Tai reiškia, kad dažnai savo sapnus prisimenančių žmonių smegenys yra jautresnės išoriniams stimulams, pavyzdžiui, garsams. Tai lemia dažnesnį pabudimą iš miego. O, jei pabundama sapno metu, manoma, jog yra didesnis šansas, kad sapnas bus „įrašytas“ į atmintį“, – teigė P.Ruby.
Tyrimas buvo skelbiamas Prancūzijos mokslo žurnale „Frontiers in Consciousness Research“.
