– Domitės pozityviąja psichologija ir žaidimų terapija. Kodėl tai jus domina?
– Mūsų visuomenėje susidaręs toks kultūrinis tabu, kad suaugusiajam žaisti žaidimus – vaikiška. Tai nėra tiesa. Aš pasidomėjau, ką mums gali duoti žaidimai, o duoda jie labai daug. Pirmiausia, žaidimas yra laisvai pasirenkama ir kontroliuojama veikla, turinti taisykles. Žaidžiant svarbesnis ne rezultatas, o procesas.
Suaugusiajam žaidimas gali būti net menas, muzika, rašymas. Pradėjau domėtis žaidimais ir jų nauda suaugusiam žmogui. Paaiškėjo, kad ir suaugusiajam pats natūraliausias procesas yra žaidimas, tik mūsų stereotipiškoje visuomenėje tai suprantama kaip vaikiška veikla. Žaidimai duoda daug naudos – lavina vaizduotę, mąstymo įgūdžius, o vaikams padeda asimiliuoti patirtį į bendrą patyrimą.
Kompiuteriniai žaidimai atspindi visą mūsų laikotarpio dvasią. Dabar retai kada pastebime vaikus kiemuose, dažnai sakome, kad anksčiau buvo geriau, nes jie žaisdavo būtent ten. Tačiau kompiuteriniai žaidimai labai lavina puikias savybes – moko strateginio mąstymo, įgūdžių, pralaimėti ar perplanuoti tikslą.
Kiek vaikas žaidžia, priklauso nuo tėvų. Jei vaikas žaidžia per daug ir mokykloje prastėja jo pažymiai, reikia labiau gilintis į artimąją vaiko aplinką, ne tik į tai, kad jis žaidžia kompiuterinius žaidimus. Patys žaidimai, jei laikomasi saiko, duoda daugiau naudos ir galimybių save realizuoti nei teikia žalos.
– Ar vaikams verta duoti žaisti kompiuterinius žaidimus, o gal saugoti, leisti mokytis ir žaisti tik realybėje?
– Kiekviena nuomonė yra vertinga, bet atsiriboti nuo šiuolaikinių technologijų būtų šiek tiek keista. Reikėtų pagalvoti apie tai, ką atimame iš vaikų neleisdami jiems žaisti. Vaikai turi bendrauti su bendraamžiais, o mes visi žinome, kaip sudėtinga vaikams, laikomiems kitokiais. Patartina pamąstyti apie tai, kaip vaikai jaučiasi mokykloje ar darželyje, kai jie išskirtiniai ir kitokie, nes dauguma vaikų juk žaidžia.
Kita vertus, tėvai turi prižiūrėti, kokį žaidimą vaikas žaidžia. Žvelgiant iš psichologinės pusės, manau, kad vaikas turi susipažinti su kompiuteriniais ir mobiliaisiais žaidimais, nes tai mūsų pasaulio dalis. Virtuali realybė sparčiai tobulėja ir ateina į mūsų pasaulį, nuo to mes nepabėgsime. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai, žaidžiantys pusvalandį per dieną, yra laimingesni, palyginti su tais, kurie nuo žaidimo atriboti.
Vaikai, žaidžiantys kompiuterinius žaidimus (jeigu jų turinys tinkamas), sugeba 25 proc. greičiau priimti teigiamą sprendimą, lavėja jų vizualinės savybės, jie greičiau atpažįsta judančius objektus. Mums labai svarbu lavinti savo vizualinius sugebėjimus, nes, pavyzdžiui, suaugusieji vairuodami turi išskirti pavojų keliančius objektus. Visiškai atsiriboti nuo žaidimų nėra gerai.
– Ar kompiuteriniai ir mobilieji žaidimai taip traukia tik dėl atsipalaidavimo ir pramogos? Gal yra kitų veiksnių, tarkim, konkurencija, prizų rinkimas ir pan.?
– Tikrai traukia paminėti aspektai – konkuravimas, tam tikri potyriai. Žaidžiant galima tobulėti, o žmonėms svarbu įsivertinti, tai kelia savivertę. Tobulėjama pereinant į kitus žaidimo lygius, tuo galima pasigirti. Taip pat daug žaidimų žaidžiama tam tikrose bendruomenėse, ten galima savo patobulėjimu pasidalinti.
Kompiuteriniai žaidimai, bent jau didžioji jų dalis, kuriami taip, kad juos žaisdamas žmogus patenkintų savo pagrindinius psichologinius poreikius – autonomiškumą ir kompetenciją. Kai kuriuose žaidimuose patenkinamas ir trečias poreikis – susietumas su kitais žmonėmis. Tokie žaidimai yra „ant bangos“, o kūrėjai išmano šiuos psichologinius aspektus, jų žaidimai mus traukia ir įtraukia.
Žmogus, žaisdamas gerai sukurtus žaidimus, yra įmetamas į vadinamąją tėkmės būseną. Būdamas joje, jis pamiršta savo egzistenciją, pasineria į žaidimo procesą ir visas pasaulis nustoja aplink jį egzistavęs. Todėl būna taipkad žaidimai atima iš gyvenimo 3–4 valandas.
Visgi toji tėkmės būsena psichologiškai labai sveika, jos metu susireguliuoja smegenų struktūra, ypač gerai veikti pradeda smegenų žievė, atsakinga už racionalių sprendimų priėmimą. Vienareikšmiškai pasakyti, kodėl žaidimai taip traukia, negalima, tačiau išvardyti aspektai grąžina mus prie kompiuterių ir mobiliųjų telefonų.
– Ar priklausomybė nuo žaidimų – tik jaunų žmonių problema? Kaip ją įveikti?
– Priklausomybė nuo žaidimų tikrai yra viena baisesnių priklausomybių, ją įveikti gana sudėtinga ir tam reikia daug valios. Kiekvienas priklausomybės atvejis yra unikalus ir į tai reikia labai įsigilinti – kodėl ta priklausomybė atsirado, kas skatino ją toliau vystytis, kaip reikėtų iš jos ištrūkti. Taip, žaidimai sukurti taip, kad skatina norą sugrįžti ir žaisti, siekti išsikeltų tikslų.
Kiekviena nuomonė yra vertinga, bet atsiriboti nuo šiuolaikinių technologijų būtų šiek tiek keista.
Išties galima iš viso to ištrūkti, tik reikia sąmoningų valios pastangų. Reikia ir garsiai apie tai kalbėti, kurti socialinius ryšius, nes priklausomybė nuo žaidimų yra susijusi su sumažėjusiais socialiniais ryšiais. Žmonės netenka draugų, kartais net darbo ir užsidaro žaidimų pasaulyje.
Reikėtų stengtis iš visų jėgų atkurti socialinius ryšius, draugystes, o pagalbos priemonių yra ir internete. Priklausomybes labai gerai įveikti padeda meditacija. Suaugusiajam pirmiausia reikia pripažinti, kad yra problema, o tuomet prasideda išėjimas iš priklausomybės. Kalbant apie vaikų priklausomybę, tai jau visiškai tėvų atsakomybė – jie turi padaryti viską, kad vaikas į tokią situaciją nepatektų.
– Ar galima apie žmogų spręsti pagal jo pasirinktus žaidimus?
– Pasakyti, koks yra žmogus, pagal tai, ką jis žaidžia, tikrai negalima ir nereikia pulti to daryti. Tačiau galima pasakyti apie tam tikrus žmogaus charakterio aspektus. Psichologai pastebėjo, kad tam tikri asmenybės bruožai turi įtakos renkantis žaidimus. Pavyzdžiui, žmonės, žaidžiantys internete, pasižymi didesniu atvirumu, sąmoningumu. Asmenys, besirenkantys pirmojo asmens žaidimus, pasižymi tiek didesniu sąmoningumu, tiek neurotiškumu.
Psichologinės teorijos aiškina, kad žmogus pasirenka tokio tipo žaidimą, kuris jam leidžia pasiekti katarsį – emocinio atsipalaidavimo būseną. Jei pasirenkamas agresyvus žaidimas, tai nereiškia, kad žmogus yra agresyvus. Tiesiog ta vidinė agresija, dažnai nesąmoninga, įveikiama tokiu būdu.
Kita teorija aiškina, kad pasirinkimą lemia dienos nuotaika. Jei diena buvo sėkminga, be streso, žmogus linkęs pasirinkti nuotaikingesnį žaidimą. Jei buvo patirtas stresas, žmogus, norėdamas jį įveikti, renkasi agresyvesnį žaidimą.
