Kuris iš mūsų nėra sakęs naminiam gyvūnėliui, kad jį mylime? Augintiniai sukelia tokią meilę, kad ją tik ir norisi įgarsinti balsu. Iš namų dirbanti „The Atlantic“ žurnalistė Arianna Rebolini pasakoja, kad save pagauna katėms beaiškinančią dienos darbus, kalbančią apie planus ar tiesiog apie tai, kaip stipriai ji jas myli. Apie tai net nesusimąsto – tiesiog taip jau yra įprasta ir nė kiek neatrodo keista.
Žmonės yra antropomorfistai – mes natūraliai linkę priskirti mintis, jausmus kitiems mūsų gyvenimuose esantiems dalykams.
Tačiau kodėl žmonės taip elgiasi? Juk žinome, kad gyvūnai nesupranta mūsų žodžių. Vakarų Karolinos universiteto psichologijos profesorius Halas Herzogas sutiko paaiškinti tokio žmonių elgesio priežastis.
„Visų pirma, – teigė jis, – kalbėjimasis su augintiniais yra visiškai natūralu. Žmonės yra antropomorfistai – mes natūraliai linkę priskirti mintis, jausmus kitiems mūsų gyvenimuose esantiems dalykams.“
Žmonės taip gali elgtis beveik su bet kuo – kartais gali pajusti gailestį spalvotam pieštukui, kuris niekada nenaudojamas; arba supykti ant telefono, nes jis yra už ryšio zonos ribų; arba liūdėti dėl sulaužyto roboto.
Šis impulsas ypač stiprus kalbant apie judančius objektus, pavyzdžiui, gyvūnus, o augintinius daugelis žmonių išvis laiko mažaisiais šeimos nariais. Tad ir natūralu, kad su jais kalbama. Bet jeigu manote, kad su augintiniais kalbatės taip, kaip su kitais žmonėmis, tyrimai tai paneigia.
Kai žmonės kalba su gyvūnais (tyrimuose dažniausiai tai būna šunys), jie paprastai kalba trumpais, paprastais, gramatiškai taisyklingais sakiniais. Retai kada pasitaiko atvirų klausimų – paprastai užduodami tokie, kuriems reikia tik „taip“ arba „ne“ atsakymo. Be to, paprastai kalbama aukštesniu balsu. Tai panašu į bendravimą su vaikais.
Nors instinktas antropomorfizuoti yra įgimtas, kai kurios aplinkybės lemia, kurie žmonės labiau linkę taip elgtis. 2008 m. tyrėjai nagrinėjo dvi motyvacijas, dėl ko nežmogiškoms būtybėms suteikiamos žmogiškos savybės. Pirma – kai trūksta socialinio bendravimo ir žmogui reikia „susikurti“ kitą žmogų, su kuriuo galėtų kalbėtis. Antra – kai gyvenime trūksta kontrolės, žmogus nori jaustis saugesnis neaiškioje situacijoje, ir antropomorfizavimas leidžia jam, remiantis tarpusavio ryšiu, nuspėti gyvūno veiksmus.
Abi hipotezės pasitvirtino. Chroniškai vieniši tyrimo dalyviai kur kas dažniau nei aktyvius socialinius gyvenimus turintieji savo augintinius apibūdino žodžiais, kurie jiems suteikia žmogiškų savybių – jų gyvūnai buvo „rūpestingi“, „jautrūs“, „užjaučiantys“. Taip pat tie dalyviai, kurie patys pripažino gyvenime norintys turėti daugiau kontrolės, dažniau gyvūnams priskirdavo emocijas ir sąmoningus veiksmus.
Nenuostabu, kad žmogus, turintis nedaug artimų žmonių, su gyvūnu elgsis kaip su tikru draugu. Galbūt žmonės kalbasi su augintiniais, nes tikisi, kad šie visgi juos supranta, o galbūt dėl to, kad alternatyva yra pernelyg bauginanti. Dalytis namais su gyvu padaru, kurio mąstymo nesupranti, o veiksmų nuspėti negali, reikštų nuolat nenuspėjamą ir padriką gyvenimą.
Bet jei gyvūnai ir nesupranta, tai nereiškia, kad šie pokalbiai su jais yra vienpusiški. „Kai kalbi su jais, jie atsako. Šuo gali pakreipti galvą, tarsi klausti „Ką?“. Kai kreipiuosi į katę, ji prieina ir kniaukia. Nemanau, kad ji supranta žodžius taip, kaip mes, bet mes turime kažkokią bendravimo sistemą, kuri grįsta kalba“, – aiškino H.Herzogas.
Galbūt žmonės kalbasi su augintiniais nes tikisi, kad šie visgi juos supranta, o galbūt dėl to, kad alternatyva yra pernelyg bauginanti.
Daugiausia yra tyrinėti šunys – apie kitų bendravimą kol kas yra mažai duomenų. Tyrimai rodo, kad šunys visgi gali kažkiek atpažinti žmonių kalbą. Tačiau tai net ne tiek ir svarbu – kalbantys su savo augintiniais žmonės taip daro ne dėl to, kad tikisi, jog jų gyvūnas iš tiesų suvokia jo žodžius. Jie taip elgiasi dėl to, kad gyvūnuose mato kažką žmogiško, o pastarųjų reakcija tik dar labiau sustiprina šią tendenciją.
Nors dažnai nereikia net jos – žmonės kalbasi ir su gyvatėmis, kurios yra kurčios, ir su žuvimis. Dėl to visiškai nereikia jaustis kvailai. Mokslininkas Nicholas Epley'us teigia, kad kalbėjimasis su bet kokiu gyvūnu yra protinių gabumų ženklas. Tai yra toks pats psichologinis procesas, kurį naudojame tam, kad atpažintume sąmoningumą kituose žmonėse. „Tai yra nuostabiausios mūsų smegenų savybės atspindys, o ne kvailumo ženklas“, – tvirtina jis.
