Ar teko kada sėdėti autobuse šalia moteriškės, praradusios kvapo nuovoką? Ar bent jau taip manote, nes akis graužiantis jos kvepalų kvapas toks galingas, toks visaapimantis, kad jų sukeliamas šleikštulys verčia įvertinti subtilų įsikniaubtos vienkartinės nosinaitės aromatą… Jei taip, tikriausiai kilo klausimas, dėl ko žmonės tampa akli savo kvapui?
Formaliai tai vadinama olfaktoriniu nuovargiu, olfaktoriniu įpratimu arba kvapo prisitaikymu. Toks „nosies aklumas“ gali atrodyti kaip defektas, bet iš tiesų gebėjimo užuosti kokius nors kvapus (tarkime, savo) silpnėjimas yra netgi labai naudingas. Įsivaizduokite, brendate per gėlynus, mėgaujatės nuostabiais aromatais, papildančiais ne menkiau nuostabų nuosavą dvokutį. Jei šių kvapų stiprumas ilgainiui nesumenktų, galite nepastebėti naujo, jus besirengiančios sumedžioti pumos kvapo. O gal esate medžiotojas ir bandote užuosti savo grobį. Tokiose situacijose, kokiose atsidurdavo mūsų protėviai medžiotojai-rinkėjai su antiperspiranto nemačiusiomis pažastimis, naujų kvapų aptikimas buvo daug naudingesnis nei gebėjimas užuosti save. Šiais laikais, aišku, bėda, kad kai kas nebesuvokia viską užgožiančios savos pumos kvapo galios…
Bet kaip tai vyksta?
Nosies ertmės gale, maždaug už 7 cm nuo nosies landos, yra speciali ląstelių grupė, vadinama ofkatoriniu epiteliu. Šios ląstelės prisitvirtinusios prie olfaktorinių (uodimo) svogūnėlių ir per uodimo neuroną eina į smegenis. Kiekvieno neurono gale yra receptoriaus ląstelė. Kai ore cirkuliuojančios ar kramtant pasklidusios, kvapo molekulės susiliečia su receptoriaus ląstele, jos susijungia. Toks procesas vadinamas baltymo-ligando susisiejimu. Įvykęs susisiejimas sukelia elektrinį signalą, keliaujantį neuronu į smegenis. Signalą, kuris pasiekia smegenis, mes suvokiame kaip kvapą.
Kvapų receptorius koduoja apie 350 skirtingų genų (iš beveik 1 000 olfaktorinės sistemos veikloje dalyvaujančių genų). Kiekvienas genas koduoja skirtingą receptorių. Kiekvienas konkretus receptorius reaguoja į specifines struktūriškai panašių molekulių grupes - kavos, pomidorų ar, pavyzdžiui, dosniai pašlakstytų kvepalų. Kelių skirtingų aktyvuotų receptorių kombinacija irgi bus suvokiama kaip atskiras kvapas. Taip jūsų kūnas gali atskirti nesuskaičiuojamą gausybę skirtingų kvapų.
Kadaise manyta kad žmonės gali atskirti apie 10 000 skirtingų kvapų. Tačiau dr. Leslie Vosshall ir jos kolegos iš Rockefellerio universiteto (JAV) neseniai pademonstravo, kad žmonės iš tiesų gali atskirti bent 1 trilijoną skirtingų kvapų, nors tikrasis skaičius gali būti gerokai didesnis. Dr. L.Vosshall tyrime naudoti tik 128 skirtingų tipų kvapai, iš kurių gauta beveik trilijonas skirtingų kvapų pojūčių. Ji pažymėjo, kad gamtoje yra daug daugiau kvapų komponentų, nei jos naudoti 128.
Kaip bebūtų, žinodami, kaip veikia uoslės suvokimas, galime geriau suprasti nuovargį nuo kvapo. Kai kvapo molekulė prikimba prie specifinio receptoriaus ląstelės baltymo (su guanino nukleotidu susieto receptoriaus), ji sukelia natrio ir kalcio plūstelėjimą į ląstelę. Taip ląstelės membranoje atsiranda elektros įtampos gradientas, sukuriantis impulsą, kurį supranta smegenys. Šie natrio ir kalcio jonai teka CNG kanalais (cikliškais nukleotidų prižiūrimais jonų kanalais).
Staigus kalcio antplūdis pradeda cheminių reakcijų kaskadą, užveriančią CNG kanalus. Kai jie užsiveria, panašios kvapo molekulės nebesuaktyvuoja receptoriaus ir šis nebesiunčia elektrinio signalo smegenims – kvapas nebejaučiamas. O konkrečiai, su pripratimu prie kvapų siejami CNGA4 ir CNGB1b kanalai.
Jei norite itin techniško aprašymo, Dr. Jonathanas Bradley, Dirkas Reuteris ir Stephanas Fringsas savo 2001 metų pranešime, publikuotame „Science“ žurnale, paaiškina:
Išsiaiškinome, kad tik esant CNGA4 ir CNGB1b, dviems olfaktorinio CNG kanalo moduliaciniams CNG subvienetams, Ca2+-CaM gali greitai prisijungti prie atviros būsenos… ORN, kur CNG kanaluose pasiekiamas aukštas P lygis, CNGA4 subvienetai padeda Ca2+-CaM prisijungti prie atvirų kanalų, ir taip transformuoti neigiamą atgalinį Ca2+-CaM ryšį į greitą ir nuo būsenos nepriklausantį kontrolės mechanizmą, kurio reikia olfaktorinei adaptacijai…
Arba, labai supaprastinant, nuovargis nuo kvapo vyksta taip, kad užuodus specifinį kvapą su šia molekule susiję receptoriai panašiomis molekulėmis nebegali būti stimliuojami, nes galiausiai užsiveria kanalai, kuriantys elektrinį impulsą. Todėl lieka tik receptoriai, kuriuos stimuliuoja kitos molekulės (kitokio tipo kvapai) - taip naujus kvapus užuodžiame stipriau, o tų, kuriais esame nuolat bombarduojami, nebejaučiame visai. Sveikinimai, jūsų nosis akla.
Kyla klausimas: o kaip greičiausiai „pasveikti“ nuo kvapų nuovargio? Na, tai lengviau pasakyti nei padaryti.
Galbūt esate matę, kad kvepalų parduotuvėse dažnai būna dubenėlis su kavos pupelėmis, kuris, sako, padeda atstatyti uoslę – tam tikra prasme kavos pupeles galima vadinti nosies paletės valiklius. Teorija, kuria remiasi šis patarimas, atrodo teisinga. Jei prisitvirtinusios kvapo molekulės sukelia nosies aklumą, tiesiog reikia išspirti tas molekules ir nosis bus kaip nauja. Su kavos kvapais yra siejami maždaug 28 skirtingi molekulių tipai. Jei vienas ar daugiau šių kvapų yra stipresni už tuos, kurie sukėlė nosies aklumą, tada gal jie padėtų atstatyti neuronus.
Tačiau kavos, kaip priemonės nuo uoslės aklumo, tyrimai parodė, kad kava niekuo nėra geresnė už gilų gryno oro įkvėpimą.
Kita uoslinio aklumo panaikinimo teorija siūlo sugrąžinti uoslės receptorius į pradinį jų lygį, pauostant nekvėpintą savo odos vietą. Kai sistema „nusinulina“, turėtumėte naujus kvapus užuosti geriau.
Nors šis metodas atrodo logiškas, deja, nėra atlikta jo efektyvumo tyrimų, ir nėra aišku, ar jis iš viso veikia. Tačiau jo efektyvumą giriančių nuogirdų ir gandų nemažai.
Galų gale, ir šiandien pasitaiko situacijų, kai uoslinis aklumas yra naudingas. Tarkime, kai nebeužuodžiamas česnaku atsiduodantis savas alsavimas, nors kitus žmones jūsų apsauga nuo vampyrų gali ir erzinti. Arba kai priprantama prie minėtosios bendrakeleivės kvapo, taip atrandant savyje jėgų užbaigti kelionę neiškišus galvos pro transporto priemonės langą. Ir net jei norite atstatyti gebėjimą vėl užuosti aplink save tvyrantį tvaiką, bent jau kol kas, panašu, nėra jokio galinčio tai atlikti moksliškai patvirtinto metodo, kurį būtų galima pavadinti sidabrine kulka kvapo nuovargiui.
O štai jeigu norite sužinoti, ar nekeliate aplinkiniams nemalonių uoslinių patirčių, belieka kliautis senoviniu metodu ir paklausti šalia stovinčių, „Ar nesmirdžiu?“ ir tikėtis, kad jie ignoruos mandagumo principus bei atsakys sąžiningai. O ateityje mūsų asmeniniai padėjėjai robotai galbūt turės sumontuotus būtinus jutiklius ir apsaugos mus nuo klaidų, galinčių pastatyti kvapų barjerą tarp mūsų ir žmonių, kurie mums svarbūs.
