Norint spjaudytis ugnimi reikėtų atskiros sistemos, kurioje būtų laikomi degūs chemikalai – dujos arba skystis. Aišku, reikėtų ir pačių chemikalų, kuriuos drakonas turėtų pasigaminti iš to, ką suvalgo ar išgeria. Galiausiai, drakonui reikėtų ko nors, kas tą degaus mišinio srovę uždegtų. Taigi, toks biologinis aparatas būtų pakankamai sudėtingas, bet ar įmanomas?
Pradėkime nuo atskiros talpos degiems chemikalams. Ši kūno dalis nėra tokia jau sudėtinga. Daugybė gyvūnų turi nuodų liaukas. Kai kurios kobrų rūšys nuodus gali išspjauti net 2 metrų atstumu ar dar toliau. Drakonai galėtų tokias degaus skysčio talpas turėtų kur nors netoli kaklo. Staigus raumenų susitraukimas galėtų šį skystį ar dujas staiga išstumti per burnos ertmėje esančias angas. Žinoma, degus skystis būtų efektyvesnis, nes degtų ir nukritęs ant medžių ar drakono aukų.
Drakonui taip pat reikėtų kokio nors mechanizmo, kuris tinkamu metu skystį uždegtų. Gamtoje nėra gyvūnų, kurie burnoje turėtų degančią liepsną. Tačiau bent jau teoriškai drakonai galėtų turėti mineralais dengtus dantis arba burnoje laikytų keletą akmenų. Bet kuriuo atveju, tikėtina, kad daug kartų drakonui nepavyktų iš pirmo karto įžiebti išspjaunamo skysčio.
Kalbant apie skystį, jį surasti būtų sunkiausia. Gamtoje beveik visi gyvūnų naudojami skysčiai nėra degūs. Paleontologas Henry'is Gee teigia, kad drakonams geriausiai tiktų dietileteris, nes jis yra labai degus. Tačiau tikėtina, kad jiems greičiau pavyktų išvystyti tokią virškinimo sistemą, kurioje būtų fermentuojamas alkoholis. Mokslininkas taip pat neatmeta tikimybės, kad drakonai spjaudytųsi deguonimi. Metanas taip pat nėra neįmanomas pasirinkimas, nes jis jau natūraliai išsiskiria virškinimo procesų metu. Tik tiek, kad dabar metanas įprastai išsiskiria per kitą virškinimo sistemos pusę – drakonams reikėtų turėti kažkokią metano sistemą, kuri šias dujas nukreiptų atgal link burnos.
Visa tai skamba labai sudėtingai ar net neįmanomai. Galbūt todėl drakonai ir neegzistuoja. Tačiau gamtai nėra nieko per daug sudėtingo. Štai bombožygis yra vabalas, kuris geba iššvirkšti beveik verdantį skystį. Šio vabalo kūne yra dvi ypatingos talpos – vienoje yra vandenilio peroksidas, o kitoje – hidrochinonas. Kai bombožygį kas nors išgąsdina, jis šios skysčius pastumia į reakcijos kamerą savo kūne. Čia fermentai išlaisvina perokside esantį deguonį ir šis oksiduoja hidrochinoną. Reakcijos metu išskiriama tiek daug karščio, kad šis vabalas į savo užpuoliko pusę paleidžia beveik verdantį skystį.
Kita vertus, drakonai neegzistuoja, todėl visa tai – tik teoriniai pasvarstymai, bandantys pasakoms suteikti šiek tiek mokslinio realistiškumo. Ką surastų mokslininkai, tyrinėdami drakonų kūnus?
