Apie Mėnulio kolonizavimą svajojama jau seniai. Kosminiai Žemės palydovo tyrimai prasidėjo 1959 m., kai sovietų zondas pirmąkart nufotografavo kitą Mėnulio pusę. Po 10 metų amerikiečiai davė grąžos – pirmieji išsilaipino Mėnulyje. Po to Mėnulį aplankė daugybė misijų, zondų, mėnuleigių. NASA zondas LRO (NASA's Lunar Reconnaissance Orbiter) didele raiška nufotografavo 98,2 proc. Mėnulio paviršiaus.
Nuo +123°C iki -233°C
Nors ir labai arti, Mėnulis – toli gražu ne rojus, kuriame būtų paprasta gyventi. Mėnulyje diena trunka 14 Žemės parų, o temperatūra jo paviršiuje tada siekia +123°C. Kai stoja 14 parų naktis, termometro stulpelis čia krinta į -233°C žemumas.
„Vienintelė vieta, kurioje temperatūrų pokytis nebūtų toks drastiškas yra Mėnulio ašigaliai, – pasakoja NASA zondo LADEE mokslininkas Rickas Elphicas, tyrinėjęs Mėnulio atmosferą ir regolitą dar iki kontroliuojamo LADEE smūgio į Mėnulį 2014 m. balandį. – Ties ašigaliais gali būti daug vandens ledo.“
„Nors vidudienį Mėnulyje būna pragariškai karšta, saulėlydžiai čia santykinai malonūs – temperatūra nukrinta ir svyruoja apie 0°C, – pridūrė Mėnulio tyrinėtojas. – Kelis mėnesius tokios sąlygos būna ir ašigaliuose – tada Saulės spinduliai ten spigina ne taip intensyviai.“
Mėnulio panorama
Užsilipus ant jo šlaito pakraščio, atsivertų panorama, beviltiškai nustelbianti net ir Didžiojo kanjono Kolorado valstijoje (JAV) panoramą
Vis dėlto iškylos į žemesnes platumas keliautojams atvertų vaizdų, kokių Žemėje nepamatysi. Didžiulės Mėnulio lygumose stūkso kartais net labai milžiniški smūginės kilmės „kalnai“, aukščiausias kurių yra 5,5 km aukščio. Spinduliuotė kai kurias lygumas paveikė taip, kad jose susiformavo požeminės olos su sustingusios lavos „kilimais“ – nuostabi speleologinių tyrimų terpė.
Mėnulyje apstu milžiniškų kraterių. „Pavyzdžiui, 40 km skersmens Aristarcho krateris. Užsilipus ant jo šlaito pakraščio, atsivertų panorama, beviltiškai nustelbianti net ir Didžiojo kanjono Kolorado valstijoje (JAV) panoramą, – pasakoja R. Elphicas. – O meteoritinis Arizonos krateris greta jo atrodytų kaip golfo lauko duobutė.“
Ugnies žiedu pasidabinusi Žemė
Vienas įspūdingiausių reginių Mėnulyje būtų Saulės užtemimas – momentas, kai Žemė įsiterpia tarp Mėnulio ir Saulės bei užstoja mūsų žvaigždės diską. Tada juodame Mėnulio danguje sužėri raudonai oranžinės ugnies žiedu pasidabinusi Žemė.
Nors Mėnulis nuo Žemės nutolęs vidutiniškai 384 400 km, bendraujant su artimaisiais Žemėje signalas vėluotų 1 sekundę.
Citius, altius, fortius x 6
Daug galimybių pramogoms Mėnulyje suteiktų 6 kartus silpnesnė gravitacija. Mėnulyje kolonistai galėtų pašokti ir numesti kamuolį šešis kartus toliau nei Žemėje. Bet tai nereiškia, kad žaisti krepšinį arba šokti į tolį Mėnulyje būtų juokų darbas. Visų pirma ten reikėtų išmokti įsibėgėti. O paskui sustoti. Savaime suprantama, visai kitokia būtų ir krepšinio ar futbolo kamuolio (aero)dinamika.Mėnulyje kolonistai galėtų pašokti ir numesti kamuolį šešis kartus toliau nei Žemėje.
Šiaip ar taip, sportininkams Mėnulyje visai nebūtų aktualios orų prognozės – sinoptikai ten darbo turėtų, švelniai tariant, nedaug. Atmosferą Žemės palydovas turi, bet labai jau retą. Joje nėra oro.
Niekada nebūna apsiniaukę
„Mėnulyje niekada nebūna apsiniaukę – ką ir kalbėti apie lietų, – juokiasi R. Elphicas. – Tačiau kosminių orų prognozės ten būtų labai aktualios. Tai – informacija apie Saulės vėjo gūsius, kosminės spinduliuotės žybsnius ir meteorų kritulius.“
Kitas pavojingas reiškinys – Mėnulio drebėjimai. „Apollo“ misijų metu Mėnulyje palikti seismometrai parodė, kad Mėnulis tebėra seismiškai aktyvus. Jame vyksta reti, tačiau net iki 1 val. trunkantys žemės drebėjimai, kurių galingumas kartais siekia ir 5,5 balo pagal Richterio skalę. Atsižvelgiant į sąlygas Mėnulyje, to pakaktų struktūriniams pastatų pažeidimams.
