Nepateisinti lūkesčiai
Kadangi jau rašėme išankstinę šio žaidimo apžvalgą, iškart kibsim į reikalą.
Esu tikras, kad daugeliui žaidėjų „Far Cry 6“ taps metu nusivylimu, kai tas nusivylimas negali būti niekaip aiškiai išreikštas. Negali, tiesiog imt ir bakstelt pirštu į problemą ir pasakyt, kad štai šis žaidimo aspektas įgyvendintas blogai. Negali, nes tai brangus ir didelis žaidimas, aišku, kad dauguma jo komponentų yra išpildyti gerai, ar bent jau patenkinamai. Tačiau tuo pat metu, net ir po kelių dešimčių valandų žaidime, manęs vis neapleido nuobodulio ir nusivylimo jausmas. Visų pirma, tai lemia nepateisinti lūkesčiai.
Žaidimas atrodo ir elgiasi visiškai taip pat, kaip ankstesni buvę. Nesvarbu, kad buvo pakeista vartotojo sąsaja ir veikėjo progresija, nesvarbu, kad „Ubisoft“ pagaliau ištobulino žemėlapio tyrinėjimą ir pavertė jį gan smagiu dalyku. Niekas, iš tiesų, nėra labai svarbu, kai žaidėjui nuobodu.
Visų pirma, viskas atrodo perdėm matyta. Nors „Far Cry“ serijai yra įprasta veiksmą perkelti į išgalvotas valstybes, konkrečiai Jara yra viena silpniausia iš jų.
Taip, žaidime yra Karibų grožis apie kurį kalbėjome anksčiau, tačiau išankstinėje apžvalgoje vertinome tik vizualinę reikalo pusę. Jau žaidžiant vis tik norisi, kad ta išgalvotoji šalis bei dėl jos sosto kovojantys žmonės kažką reikštų. Ir čia „Far Cry 6“ tikrai nustebina tuo, kad žaidimas iš esmės prasideda tradiciškai vangiai ir šį kartą „Ubisoft“ nusprendžia atsisakyti „užuomazgos“ fazės.
Iš esmės nei žaidimo pradžioje, nei viduryje, nei įvykiams artėjant prie pabaigos, kūrėjai praktiškai neskiria dėmesio Jarai ar jos žmonėms. Greičiausiai patys pasiklydę savo teorijose, bei valdžios ir sukilėlių santykiuose, galop nusprendė – kuo mažiau kalbėsim, tuo mažiau nusikalbėsim. Ir taip žaidėjas laukia kažkokios dramos, tačiau vietoj jos gauna anekdotus ir išgertuves.
Bendras žaidimo paveikslas
Siužeto, pasaulio konstravimo, foninių istorijų bei žaidime sutinkamų veikėjų išpildymas čia yra tiesiog pusėtinas. Nenustebčiau sužinojęs, kad koją čia galėjo pakišti ir sprendimas kurti žaidimą trijose studijose. Nors šios dalies kūrėjų įvardijama „Ubisoft Toronto“ studija, jai aktyviai talkino dar du Ubi padaliniai esantys Kijeve ir Šanchajuje. Finale, žaidžiant susidaro įspūdis, kad visos studijos kruopščiai ir nuoširdžiai darė savo darbą, bet bendro žaidimo paveikslo arba nematė, arba matyt nenorėjo.
Nepaisant kelių įdomesnių misijų, ar provokuojančių siužeto vingių, bendrą žaidimo paveikslą apibūdinčiau taip – klasikinio diktatoriaus ir jo pakalikų medžioklė Karibų džiunglėse, geriant romą ir liejant kraują išvien su stereotipiniais, nuobodžiais ir sunkiai įsimenamais veikėjais.
Aišku, žaidimą gelbėja tai, kad tai yra atviro pasaulio nuotykis ir net jei tas pasaulis neįdomus, bet veikia, jame vis dar galime keliauti, kopinėti kalnus, skraidyti, nardyti, lenktyniauti, statyti bazes, ieškoti lobių, spręsti galvosūkius, dalyvauti gaidžių peštynėse, žvejoti ir žudyti, žudyti, žudyti. Daug kam tos žaidimų istorijos ir taip nerūpi, tad viskas gerai su tuo „Far Cry 6“, jei norisi nuleisti garą, o kišenę spaudžia 60 pinigų.
Bet ar tikrai? Pirmas 30 valandų atrodė, kad taip, tikrai. Žaidėsi smagiai, net jei Jara nustojo rūpėti net ir išgalvotos šalies lygyje. Tačiau kuo ilgiau žaidžiau, tuo piktesnis dariausi. Tarkim, negalėčiau labai barti žaidimo už technines klaidas. Jų čia daug, bet jos smagios, labai retai kartojasi, tad neerzina.
Pavyzdžiui – kartą po 45 min sėlinimo liko palypėti ant stogo ir baigti misiją. Belipant, žaidimas nusprendė pakeisti gravitacijos dėsnius ir dangaus trauka tapo gerokai stipresnė nei žemės. Mano veikėja (paniškai klykdama) pakilo į dangų, o aš kvatojau, kvatojau, kvatojau...
Kvatojau, nes tai juokingas nesklandumas, o aš turiu parašiutą, bet... Kūrėjai apie viską pagalvojo, po kelių akimirkų žemės trauka grįžo, o štai parašiuto funkcija buvo deaktyvuota. Finale Dani tapo eiline kruvina dėme ant šių dėmių nestokojančios Jaros žemės, o aš šveičiau pultelį į sieną. Nes buvo gaila tų 45 minučių.
Per lengvas?
Erzina dar ir todėl, kad šiaip žaidimas yra be proto lengvas. Tiek lengvas, kad tos fizikos lemtos klaidos bent jau lenktynes pagyvina, nes kitaip ir jose būtų nuobodu važiuoti. Lengvi čia ir susišaudymai ir galvosūkiai. Na gerai, yra pora tikrai painių galvosūkių, bet jų painumą lemia ne gera idėja, bet šiame žaidime ypač agresyviai juntamas kūrėjo siekis „trolinti“ žaidėją.
Pavyzdžiui pastatyti 8 vienodas transformatorines, ant kurių taip paprastai užlipti neįmanoma, išskyrus vieną, jei randi teisingą kampą. Šiaip tokių patrolinimų žaidime irgi apstu, vienoje kalno pusėje Dani gali pašokti ir įsikibti į 2 metrais aukščiau esančią atbrailą, o štai kitoje to paties kalno pusėje, jai niekaip nepavyks perlipti per moliūgo dydžio akmenį. Kartais, beje, nepavyks perlipti ir per nuosavą krokodilą. Syki mano krokodilas nutarė pastovėti tarpduryje ir palaikyt duris atidarytas kol priešai sumes man visas savo granatas.
Tiesa... Žinote kas dar žaidime lengva? Ogi numirti. Ne tik dėl klaidų, nuo tų lengvų priešų irgi. Priešų žaidime nėra labai daug ir skirtingi jų tipai kažką lemia tik pačioje pradžioje, kol neturite ginklų. Vėliau jie vis tik suvienodėja per tą prizmę, kad visi ginklai yra taisomi šarvus trupinančiomis kulkomis, o vienas šūvis į galvą patiesia bet ką. Taigi kovoti yra lengva ir visiškai nesvarbu kokias pėstininkų pajėgas į jus svies žaidimas.
O tada staiga pasidaro sunku, nes suvažiuoja šarvuočiai ir suskrenda sraigtai. Pastarieji labai lengvai nenusimuša, o kol RPG ieškikliu skenuoji dangų, žiūrėk iš po žemių išlindo dar tuzinas paprastų karių su automatais. Finale žaidėjas jau renkasi sprukti ar kautis. Šiaip, kaip ir neprasta sistema smėlio dėžei, bet ji veikia lygiai taip pat ir misijų metu (iš kurių lengvai nepasisprunka). Bet kuri nuobodi misija, pasidaro žiauriai nenuobodi, jei išjudini tą širšių lizdą. O širšėm suskridus su savo kulkosvaidžiais, bazukomis, tankais, sraigtais ir mortyromis, kartais, būna skaudu pralaimėti. Ypač jei tas sąskrydis eilinį sykį vyko ne dėl žaidėjo neatsargumo, bet kokios smulkios žaidimo klaidelės.
Tačiau ilgainiui ir su tuo susigyveni, nes gi džiunglės, erdvūs plotai, daug sprogmenų ir ginklų... Ir tada vėl imi pykti, nes ginklų tai ne tiek jau daug. Tiesą sakant, vienu metu su savimi gali nešiotis juos tris ir aš pykau, kad to per mažai, kol finale supratau, kad viso žaidimo metu naudojau tik vieną. Kai pataikymo į galva kaina tokia didelė (viena kulka, vietoj kelių apkabų į šarvuoto priešo korpusą), pradedi norėt šaudyt į galvą. Tada imi jau žaidimo pradžioje gautą MS16, dedi duslintuvą, vidutinio nuotolio kovai skirtą optiką, porą modifikacijų pagal skonį ir turi ginklą visam žaidimui įveikti. Vidutinio nuotolio optika naudojama, nes priešo kariai yra žabalai ir jei būdami nuo jų per 15 metrų pritūpsite, jie jūsų nematys ir oriai lauks kol nusitaikysit į galvą.
Na gerai... Kišenėje dar snaiperio šautuvas su rimta optika situacijoms kai puolamą objektą saugo vos keli kariai ir bet koks automatas ar SMG kovai patalpose. Viskas. Visi kiti ginklai yra beprasmiai ir beverčiai. Na būtų beverčiai, jei ne nauja mada ginklus puošti pakabukais. Va jų tai žaidime gyvas velnias. Jei sugalvotumėt visus randamus pakabukus kabinti ant skirtingų ginklų, reiktų juos kabinti po du. Tas pats ir su automobiliais. Kurių tarsi nemažai, tarsi jie skirtingi, bet iš esmės visi vienodi ir rūpi tik tol, kol randi tokią skraidančią geldą. Nuo tos minutės žaidimo pasaulyje visi keliaus tik ta skraidančia gelda arba arkliais.
Arkliai kaip ir buvo, taip ir liko nuostabūs. Žaidime gan daug nuo pagrindinių kelių nutolusių tikslų ir bazių, vienintelis greitas būdas ten patekti — skristi arba joti. Na galima ir keturračiu važiuoti, bet čia priminsiu — žaidimas nedraugauja su fizika, o fizika su žaidimu, tad patys suprantat kokio blogumo idėja yra apžergti variklį su ratais ir tikėtis geriausio.
Dar ant kupros tampysitės Supremo, įrenginį kuris turėjo tapti vyšnaite ant torto, o realiai tėra butaforinė kuprinė, kuri nedaro nieko naujo. Plačiai išreklamuotas ginklas tėra papildoma vartotojo sąsaja, kad žaidėjas galėtų turėti 4 svaidomų ginklų tipus + super savybė. Tokia pati, kokias matėte žaisdami, tarkim, „Destiny“.
Žudai priešus, savybė kraunasi, kai pasikrauna naudoji ir ji turi vieną labai galingą, bet nebūtinai pritaikomą efektą. Aš jų visų nebandžiau, nes visi atrodo nuobodūs. Kai kurie jų išvis situaciniai ir skirti žaidimui dviese. Kiek pasižaidžiau su EMP pliūpsniais ir nuodų dūmais, bet finale tiesiog tampausi ją kaip raketų paką, tam atvejui jei sutikčiau tanką. Tiesą sakant tai vienintelė bet kurios Supremo savybės paskirtis — naudoti susidūrus su tanku. Tik kai žaidimas gan anksti leidžia turėti savo tanką, tai ir žaidėjas natūraliai išmoksta į tankų mūšį tįstis tanką.
Dar žaidime yra meta žaidimas, arba sukilėlių būriai puolantys priešo bazes. Čia įžvelgiau šiokią tokią naujovę, nes būtent čia žaidėjas gali rinktis ką darys jo kariai. Tai savotiškas tekstinis RPG iš trijų žingsnių, jo dėka, istoriškai nuobodžios šalutinės meta misijos staiga tapo įdomesnės. O ir sukilėliai gauna pasireikšti. Jie reiškiasi ir mūšio lauke, žaidime apstu misijų kurias vykdant pasijungia gausios sukilėlių pajėgos, bet... Jei naudosite duslintuvą niekada to nesužinosite, nes jie tokius naudoti tingi. Kol nėra riksmų, liepsnų ir sprogimų jie sėdės krūmuose ir rūkys.
Daug žadanti iliuzija
Na ir taip su kiekvienu žaidimo apsektu. Viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo daug žadančiai ir kietai, tačiau žaidimų kūrimas ne veltui lyginamas su iliuzijų mokslu. O iliuzijos mene, visų pirma vertinamas jos tvarumas. Jaros iliuzija bliūkšta kas kartą sujudėjus. Čia grynai tas atvejis, kai kūrėjai, kiekvienas jų atskirai, savo darbą padarė ir padarė jį gerai. Na gerai, ne kiekvienas, tas vienas žmogus atsakingas už kokosus ir bananus savo darbo nepadarė, žaidime tikrai gausu objektų kurie neprasišauna, nenusišauna ir net po tanko vikšrais nesusitraiško.
Bet apart to, be akivaizdžiai matomų palmių koto siūlių, viskas ir su žaidimo pasauliu gerai, o aš vis bambu. Kodėl? Manau dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių bambės ir patys žaidimo kūrėjai. Paskaitys apžvalgų, badys vieni į kitus pirštais ir sakys „mes viską padarėm“, bet tie iš kitų studijų ne. Tačiau tikroji tiesa slypi meistro ar vizijos stokoje. Jokia revoliucija nėra įmanoma be vizijos ir stipraus lyderio, o „Far Cry 6“ akivaizdžiai neturi nei vieno, nei kito. Tai gera smėlio dėžė, joje veikia juokingos taisyklės, bet iliuzijos testo ji neišlaiko ir gyvu kvėpuojančiu pasauliu nevirsta.
Pats žaidimą tikrai dar žaisiu, būtinai jį išmėginsiu su draugais, nes prikepta unikalių, dviem žaidėjam pritaikytų misijų ir esu tikras, bus akimirkų kai mėgausiuos ir kvatosiu, nes žaidimas iliuzijų nekuria, o ir aš pats jų jau nebeturiu. Bet taip pat žinau ir tai, kad po metų ar kelių kalbėsiu apie „Far Cry 7“, o kalbėdamas apie jį, vėl prisiminsiu trečią, ketvirtą ir penktą dalį, o štai šeštos neprisiminsiu. Toks ir verdiktas. Dėl ko perkate žaidimus? Jei dėl nuotykio čia ir dabar, dėl galimybės bastytis po pasaulį ir krėsti aibes, „Far Cry 6“ nėra nei geresnis, nei prastesnis už kitus. Na, o jei žaidžiate dėl prisiminimų, geriau jau prisiminkite, kad vis dar turite nusipirkę tonas kitų žaidimų, kurių nežaidėte.
P.S. „O kaip ten dėl to Giancarlo Esposito? To fantastiško aktoriaus iš „Breaking Bad“ ir „Better Call Saul“? Kaip jis atsiskleidžia? Negi jis nepatempia žaidimo? Atsakau – akivaizdu, kad čia, kaip ir kitur buvo tiesiog patingėta gilintis. Pinigai aktoriui sumokėti, kad jis atsineštų savo charakterius iš jau sukurtų vaidmenų, nes naujo jam kurti nieks ir neplanavo.
