Mokslininkai ir kosmoso entuziastai vėlų pirmadienio vakarą šventė kai zondas Juno, per 5 metus sukoręs 2,7 milijardus kilometrų, sėkmingai įskriejo į Jupiterio orbitą.
„Ką tik atlikome sudėtingiausią NASA užduotį”, – girdėjosi Ricko Nybakkeno, Juno projekto vadovo balsas per kolegų sveikinimus, vos tik zondas baigė užduotį.
Sėkmingas manevras
Sėkmingas manevras, vadinamasis orbitinis įsiterpimas buvo atliktas iš anksto suprogramuotomis komandomis, kurias inžinieriai siuntė per milijonus kilometrų į išorinę Saulės sistemą. Šis manevras – rizikingiausias misijos momentas nuo pat misijos pradžios 2011 m. rugpjūtį, buvo atliktas, pagrindiniu varikliu pristabdant zondą pakankamai, kad būtų atsverta planetos gravitacija ir zondas įskrietų į orbitą.
Šis manevras – rizikingiausias misijos momentas nuo pat misijos pradžios 2011 m. rugpjūtį, buvo atliktas, pagrindiniu varikliu pristabdant zondą pakankamai, kad būtų atsverta planetos gravitacija ir zondas įskrietų į orbitą.
Jei manevras būtų nepavykęs, Juno būtų nulėkęs tolyn į kosmosą. Ir tai tik vienas iš dalykų, kurie galėjo nepavykti. Pavyzdžiui, The New York Times, likus kelioms valandoms iki manevro, pateikė sąrašą dalykų, kas galėtų įvykti blogo: „Juno susprogsta… Neįsijungia variklis… Su kuo nors susiduria… priskrenda per arti Jupiterio ir suplėšomas į skutelius… Sugenda kompiuteris.”
Sėkmingą zondo įskriejimą į orbitą žymėjo trijų sekundžių pyptelėjimas. Maždaug po 45 minučių, buvo aišku, kad zondas įveikė kitą esminę užduotį; didžiulis jo fotovoltinių elementų masyvas sėkmingai pasisuko link Saulės – tokia orientacija būtina, kad zondas galėtų veikti. Dabar Juno imsis mokslo misijos, kuri priartins žmoniją prie Jupiterio, nei bet kada anksčiau, per ~4200 km iki planetos debesų viršūnių.
Kuo ypatingas zondas „Juno“
Tačiau netgi be šio pasiekimo Juno jau paliko pėdsaką istorijoje. Tai yra greičiausias žmogaus pagamintas objektas; 266 tūkst. km per valandą (73,8 km/s) greitis yra penkis kartus didesnis už New Horizons, septynis kartus – už Apollo 11, ir 122 kartus greičiau už Concorde. Sausio mėnesį Juno pagerino rekordą, tapdamas tolimiausiu Saulės energiją naudojančiu aparatu. „Prieš Juno, iki šaltų, ir nesvetingų Jupiterio tolimojo kosmoso tamsybių buvo nusigavę aštuoni aparatai, – tada rašė NASA. – Visi jie užduotis vykdė, naudodami branduolinius energijos šaltinius.”
Dabar planetologai Žemėje lauks, kol Juno per 53 dienas apskris planetą, ir zondas pradės siųsti krūvas savo stebėjimų duomenų. Planuojama, kad Juno per kiek mažiau nei porą metų apie Jupiterį apsuks 37 kartus. „Labai daug apie aplinką, su kuria susidursime, nežinome”, – sakė Heidi Becker, Jet Propulsion Laboratory inžinierė agentūros sukurtame vaizdo klipe.
Niekas nėra užtikrintas, kas nutiks
Juno zonde įmontuotos kameros, ultravioletinės šviesos spektrografas, magnetometras, mikrobangų radiometras, ir kiti instrumentai, kurie, kaip tikisi planetologai, padės daug geriau suprasti šią planetą. Jie nori nustatyti, iš ko Jupiteris sudarytas, kiek vandens jame ir kaip jis susiformavo.
„Laikau Jupiterį trūkstama grandimi, – prieš įskridimą sakė Barry Mauk iš Johnso Hopkinso universiteto Taikomosios fizikos laboratorijos. – Juno ne tik padės geriau suprasti Jupiterį, jis padės geriau suprasti aplinkinę visatą ir mūsų vietą joje.”
Jupiteris vadinamas mažąja planetų sistema. Jis didžiulis, jo diametras daugiau nei 11 kartų didesnis už Žemės. Jo magnetosfera gigantiška, besitęsianti iki pat Saturno žiedų, ir maitina didžiules nuolatines pašvaistes – „intensyviausias ir įdomiausias pašvaistes visoje Saulės sistemoje”, – sakė Mauk. Jau vien garsioji Jupiterio Raudonoji Dėmė tris kartus didesnė už mūsų planetą. Dujinis milžinas gali pateikti užuominų ir apie likusios planetų sistemos susidarymą, tarp kurių ir kadaise Jupiterį supusios planetos.
„Tai unikalus išorinės Saulės sistemos įrašas apie protoplanetas, – sakė Jonathan Lunine, Cornell universiteto astronomas. – Mes kaip astronominiai „puodų šukių“ archeologai, besistengiantys atkurti pradines molekules ir ledo kristalus, išgaravusius ir subyrėjusius Jupiterio viduje prieš milijardus metų.”
Adrienne LaFrance
www.theatlantic.com
