Kinija per pastaruosius du metus įsiveržė į lyderius pagal iškeliamų į orbitą raketų skaičių ir 2020-ais tempo lėtinti nežada. Tačiau jeigu „SpaceX“ bent iš dalies įgyvendins ambicingus „Starlink“ plėtros planus, tikėtina, kad pirmą vietą šiais metais užims JAV.
Kinija kosmoso įsisavinimo nelėtina. 2020 metais šalis planuoja savo pirmos tarpplanetinės kosmoso programos startus – skrydžio į Mėnulį, rengiasi atvežti Mėnulio grunto mėginius, užbaigti navigacinių palydovų sistemos „BeiDou“ kūrimą, pradėti nuosavos daugkartinio naudojimo raketos, galinčios vertikaliai nuleisti panaudotą pirmąją pakopą, bandymus, ir be pilotų išbandyti pilotuojamas raketas, skirtas tyrinėjimams už Žemės orbitos ribų.
Didžioji šių planų dalis – tik pakartojimas to, ką Rusija ir JAV jau realizavo. Tačiau kai kuriuos iš jų galima vadinti pirmosiomis lyderiavimo paraiškomis prieš Rusiją ir užtikrintą antrą vietą tarp pagrindinių kosminių valstybių.
Orbitinių startų lyderis
Kinijos aerokosminė mokslo ir technologijų korporacija – pagrindinis Nacionalinės kosmoso valdybos rangovas – planuoja per šiuos metus atlikti daugiau nei 40 raketų paleidimų, kuriais į orbitą bus iškelta maždaug 60 įvairių aparatų.
Per praėjusius dvejus metus Kinija atliko daugiau startų, nei bet kuri kita pasaulio šalis: 2019 metais – 34 (iš jų du nesėkmingi), 2018 metais – 39 (iš jų vienas nesėkmingas). JAV pernai į orbitą pasiuntė 34 raketas (2018 m. – 27), Rusija – 19 (25), įskaitant startus Prancūzijos Gvianoje, drauge su Europos „Arianespace“. Likusiame pasaulyje atlikti dar 20 (13) startų: Indijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje. Nesėkmingus bandymus atliko Iranas. Suborbitinių paleidimų į kosmosą šiuose skaičiuose nėra.
Lig šiol Kinija daugiausiai atlikdavo gan nedidelių krovinių kėlimą – telekomunikacijos ir stebėjimo palydovų – ir dėl to nusileidžia JAV ir Rusijai pagal iškeltą į orbitą naudingą svorį. Vystantis elektronikai, orbitinių paleidimų rinkoje stebima vienos raketos iškeliamų naudingų krovinių svorio mažėjimo ir skaičiaus didėjimo tendencija, dėl to auga komercinė mažų raketų paklausa, o Rusija nuo šios tendencijos veikiau atsilieka.
Iki birželio Kinija planuoja užbaigti GPS (JAV), GLONASS (RF) ir „Galileo“ (ES) navigacinių sistemų analogo – „BeiDou“ sistemos kūrimą. Šios Kinijos sistemos palydovų grupėje jau yra daugiau nei 35 palydovai, palyginimui, GPS jų yra 31, o GLONASS – 24. Kinija savo navigacijos sistemą jau plačiai naudoja mažiausiai 30 šalių, vykdydama globalią infrastruktūrinių projektų programą „Viena juosta – vienas kelias“ 152-iems pasaulio šalims, apjungiančiai Kinijos valstybinę iniciatyvą „Ekonominė juosta Šilko kelias“ ir „Jūrinis šilko kelias“.
Šią vasarą Kinijoje prasideda Marso misija. Iš pradžių programa buvo vystoma kartu su Rusija, tačiau rusų tarpplanetinei stočiai „Phobos-Grunt“ su kinų mikropalydovu „Yinghuo-1“ 2011 metais nesugebėjus išskrieti iš orbitos apie Žemę, Kinija pradėjo ją vystyti savarankiškai. Pagal šią programą, prie Maro bus nusiųsta automatinė orbitinė stotis ir nuleidžiamas aparatas, kuris turės minkštai nuleisti marsaeigį.
Be to, Kinija 2020 metais planuoja atlikti „Chang'e 5“ misiją – iškelti ir nusiųsti į Mėnulį aparatą „Chang'e 5-T1“, o paskui – pirmą kartą savo šalies istorijoje – grąžinti jį Žemėn su 2 kg mėnulio grunto ir uolienų pavyzdžių.
Visos šios misijos vienaip ar kitaip kartoja ir kartais praplečia tai, ką jau atliko SSRS, JAV, ES ar, tarkime, Indija. SSRS ir JAV leido kosminius aparatus ir daugiau ar mažiau sėkmingai tupdė juos Mėnulyje ir Marse, savo darbą atliko sovietiniai mėnuleigiai ir amerikietiški marsaeigiai, o Indija už maždaug 75 mln. JAV dolerių realizavo pigiausią tarpplanetinę misiją žmonijos istorijoje ir dabar turi automatinę stotį, besisukančią apie Marsą. Daugelio JAV pasiekimų, tarp kurių yra ir tolimojo kosmoso tyrimai bei išsilaipinimas Mėnulyje, lig šiol nesugebėjo pakartoti nė viena pasaulio šalis, o Rusija tapo vienintele šalimi, palaikančia patikimas technologijas ir gamybos linijas, užtikrinančias žmonių siuntimą į artimąjį kosmosą.
Tikėtina, kad šiais metais JAV perims startų lyderystę ir radikaliai padidins palydovų Žemės orbitoje skaičių. Vien tik „SpaceX“ kompanija ketina atlikti apie 30 paleidimų, kurių didžioji dalis susijusi su interneto prieigą užtikrinsiančios „Starlink“ grupės 720 palydovų iškėlimu. Per pirmąjį šių metų startą, įvykusį sausio 7 dieną, „SpaceX“ į orbitą iškėlė 60 palydovų, taip padidindama grupę iki 182 aparatų. Iš viso į orbitą iki šio dešimtmečio vidurio turėtų būti iškelta 12 tūkstančių šios privačios programos palydovų. Programos vertė maždaug 10 milijardų dolerių, o „SpaceX“ skaičiuoja, kad kasmet turėtų gauti po 30 milijardų dolerių pajamų už globalias plačiajuočio interneto prieigos paslaugas, kai tuo tarpu kompanijos pajamos už krovinių gabenimą į orbitą, planuojama, sieks 5 milijardus dolerių.
Tačiau kai kuriais parametrais Kinija ima lenkti Rusiją – kosmosui išleidžia daugiau ir ne tik atlieka daugiau orbitinių startų, bet ir turi daugiau veikiančių palydovų. Iš dabar orbitoje esančių daugiau nei 2 tūkstančių veikiančių palydovų, daugiau nei 40 proc. priklauso JAV, apie 15 proc. Kinijai ir 7–8 proc. Rusijai.
Kiek seniau nei prieš metus Kinija tapo pirmąja šalimi, nutupdžiusia kosminį aparatą tolimesnėje Mėnulio pusėje. Šiemet Kinija planuoja atlikti pirmuosius raketos-nešėjos „Changzheng-8“ („Didysis žygis“) bandymus, kuri, kaip ir „SpaceX“ kompanijos „Falcon 9“, turėtų būti iš dalies daugkartinio naudojimo ir galės pigiau kelti naudingus krovinius į heliosinchroninę orbitą. Ši raketa turėtų smarkiai sumažinti naudingo krovinio iškėlimo į orbitą savikainą, kas turėtų pastebimai sutvirtinti Kinijos pozicijas komercinių skrydžių rinkoje konkuruojant su „SpaceX“, o tokių galimybių neturinčiai „Roskosmos“ korporacijai tai bus gana skaudus smūgis.
Karinis-civilinis lydinys
Dar neseniai Kinijoje kosminės veiklos vystymu užsiėmė du valstybiniai koncernai: Kinijos aerokosminė mokslo ir pramonės korporacija, bei Kinijos aerokosminė mokslo technologijų korporacija. Tačiau monopolinę savo padėtį jos jau ima prarasti.
Kinijos vyriausybės vykdoma privačių kompanijų palaikymo šalies karinio-pramoninio komplekso vystymui programa vadinama 军民融合 (apytikslis vertimas - „karinis-civilinis lydinys“). Pagrindinis šios programos siekis – geresni ir efektyvesni gamybos rezultatai, padedant privačioms kompanijoms vystyti dvigubos paskirties technologijas tokiose sferose, kaip informacinės technologijos ir robototechnika. Tokios programos vykdomos jau ilgiau nei porą dešimtmečių ir didžiausi Kinijos pasiekimai per pastaruosius kelis metus naudojant šį būdą – būtent aeronautikos ir kosmonautikos pramonėje.
2016 metų pradžioje „karinis-civilinis lydinys“ buvo paskelbtas nacionalinės strategijos dalimi, o kosmosas paskelbtas kertine „cziun minj žun he“ šaka. 2017-ųjų pradžioje Kinijos kariškiai pirmą kartą išslaptino daugiau nei 3 tūkstančius karinių technologijų patentų. Vos per kelis metus šalyje radosi pirmieji startuoliai, vystantys orbitinių paleidimų, mikro- ir nanopalydovų, specialiųjų komponentų gamybos, palydovinių interneto ir navigacijos paslaugų tiekimo galimybes. Kai kurie iš jų stipriai priklauso nuo valstybinio finansavimo – tiek centrinės, tiek ir regionų valdžios, besidominčios naujų atšakų vystymu. Kitų veikla savarankiškesnė ir nukreipta į komercinės veiklos efektyvumą.
Tokios kompanijo, kaip „Zhuhai Orbita Aerospace Science and Technology“, „Beijing Galaxy Space Internet Technology“, „Commsat“, „Changguang Satellite Technology“ ir „Spacety“, kuria nedidelius palydovus Žemės paviršiui fotografuoti ir duomenims rinkti.
2018 metų spalį Pekine įsikūrusi kompanija „LandSpace“ atliko pirmąjį privatų kiniškos raketos paleidimą, tačiau kietojo kuro raketai „Zhuque-1“ naudingo krovinio į orbitą iškelti nepavyko.
2016 metais įkurta „i-Space“ atliko pirmąjį nuosavos kūrybos raketos startą pernai liepą: „Hyperbola-1“, kurios maksimali naudingo krovinio masė yra 300 kg, į žemąją Žemės orbitą iškėlė du palydovus. Tai buvo vienkartinio naudojimo raketa, tačiau vėlesnė jos versija „Hyperbola-2“ iš dalies bus daugkartinio naudojimo.
Rugpjūtį kita privati Kinijos kompanija – „LinkSpace“ – sėkmingai išbandė savo raketą, – bandomojo skrydžio metu ji pakilo į 300 metrų aukštį, išsilaikė tokioje pozicijoje minutę ir sveika nusileido ant žemės. Nors tokie pasiekimai, lyginant su amerikiečių „SpaceX“, atrodo kukliai, derėtų atminti: Kinijos kompanija buvo įkurta kiek seniau nei prieš 5 metus, kai tuo tarpu „SpaceX“ – daugiau nei 17, be to, tas bandomasis skrydis kinų raketai buvo vos trečias.
Jų pasiekimai unikalūs tuo, kad šios kompanijos vystėsi be kitų šalių pagalbos, kitaip, nei, tarkime, valstybinės korporacijos, kurios savo veiklos pradžioje kopijavo sovietinius ir rusiškus kūrinius.
Ir nors privataus sektoriaus dalis kosminėje Kinijos veikloje vis dar nedidelė, iš viso šalyje veikia daugiau nei 100 privačių kompanijų, susijusių su kosmosu. Prieš penkis metus nebuvo nei vienos.
Valstybinį „karinio-civilinio lydinio“ programos veikimą sudaro du svarbiausi elementai: karinių technologijų konversija civilinėms reikmėms ir ir privačių kompanijų pritraukimas strateginei kūrybai ir gamybai.
Atliekant konversiją ir pritraukiant privačias kompanijas ten, kur valstybiniai žaidėjai jau pasiekė praktinių rezultatų, galima pasiekti didesnį efektyvumą. Daugeliu aspektu tai yra tas pats, ką daro NASA, stimuliuodama tokių kompanijų, kaip „SpaceX“, „Boeing“, „Blue Origin“, „Northrop Grumman“ atskiras veiklos kryptis. Jei viskas vyksta sėkmingai, privačios kompanijos gali imti tiesiogiai konkuruoti su valstybinėmis ir padėti sumažinti veiklos sąnaudas. Naujų technologijų vystymas padedant privačioms kompanijoms ištrina ribas tarp valstybės ir verslo, padeda siekti didesnio lankstumo ir, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali atverti valstybei prieigą prie užsienio technologijų.
Taip Kinija aktyviai perima amerikietišką kosmoso įsisavinimo būdą. Ji sutelkia didelių valstybinių žaidėjų pastangas į stambių pažangių valstybinių programų vystymą ir tuo pat metu plėtoja dinamiškų privačių kompanijų, įgyvendinančių savo iniciatyvas žmonijos ir šalies jau įsisavintomis kryptimis ir prisiimančių komercinę riziką, ekosistemą.
O Kinijos ambicijos tikrai nemenkos: šalis oficialiai skelbia sieksianti iki 2045 metų tapti pagrindine kosmine valstybe. Praktiniai žingsniai šia kryptimi jau atliekami, be viso kito, kuriant supersunkiąją raketą „Changzheng-9“. Pirmųjų bandymų dar teks ilgokai luktelėti – jie suplanuoti ketvirtajame šio amžiaus dešimtmetyje. „Changzheng-9“ projektuojama 140 tonų naudingo krovinio iškėlimui į žemąją orbitą (tuo ji panaši į NASA kuriamą SLS paleidimo sistemą), 50 tonų nugabenimui į Mėnulį ir 44 tonų – iki Marso. Šios raketos sukūrimas – svarbiausias žingsnis, siekiant ilgalaikių Kinijos tikslų kosmose: išlaipinti žmogų Mėnulyje ir bandinių pargabenimas iš Marso.
