Galima sakyti, kad „pirmąja kregždute“, rodančia Elono Musko planų juridiškai įforminti Marso kolonizavimą, tapo palydovinio „Starlink“ interneto naudotojo sutartis.
Šiame dokumente minimas gyvenvietės Raudonojoje planetoje suverenitetas ir kiekvienas sutinkantis naudotis „Starlink“, faktiškai įsipareigoja, tai pripažinti, kai tik ji atsiras. Punktas labai ginčytinas, tačiau juristams jis gali sukelti nerimą.
Dar neseniai dauguma socialinių tinklų naudotojų šią naudojimosi „Starlink“ sutarties sąlygą aptarinėjo išskirtinai kaip humorą. Tačiau leidinys „Independent“ kreipėsi į juristus ir tarptautinės teisės specialistus.
Konsultantų nuomonės ir nuogąstavimai sudėti įdomiame straipsnyje, pavadintame „Mūšis dėl Marso: kaip Elonas Muskas, „Blue Origin“ ir JAV vyriausybė gali įsteigti pirmąją nežemišką vyriausybę“.
Ko nori Elonas Muskas
Teisininkų požiūriu, aukščiau išdėstytą naudotojo sutikimo sutarties punktą galima traktuoti dvejopai. Galbūt ekstravagantiškasis milijardierius vėl kvailioja ir tai yra eilinis jo pokštas. Jei gautinėje naudotojo sutarties versijoje, kurią vartotojai pasirašinės jau po palydovinio interneto beta bandymų etapo, šios pastraipos neliks, tai dėl būsimų teisinių kolizijų su „SpaceX“ galima nebesijaudinti.
Tačiau yra ir kitas variantas. Elonas Muskas savo žmonijos ateities viziją bendrais bruožais jau nužymėjo. Vienas turtingiausių pasaulio žmonių, panaudodamas dabar kuriamą erdvėlaivio „Starship“ ir raketos „Super Heavy“ sistemą, planuoja siųsti žmones į Marsą dešimtimis ar net šimtais vienu metu. Šis procesas turėtų prasidėti jau trečiame XXI amžiaus dešimtmetyje, o jo rezultatu taps savarankiška, save išlaikanti gyvenvietė Raudonojoje planetoje. Taip, Muskas nuolat nukėlinėja savo planų įvykdymo terminus, tačiau beveik visi tie planai vienaip ar kitaip būdavo realizuoti — elektromobilių verslas jau pelningas, raketos skraido ir sugrįžta, o tuneliai rausiami.
Kolonijos atsiradimas Marse jau gan greitai taps juridine problema. Net jei iš pradžių jame veiks Žemės ar JAV teisinės sistemos viršenybė. Kai gyventojų padaugės bent iki kelių šimtų, gyvenvietei prisireiks nuosavo teisinio reguliavimo. Ryšys su Žeme — maždaug 20 minučių vėluoja, susisiekimas transportu truktų nuo pusmečio iki poros metų. Tokiomis sąlygomis beprasmiška laukti materialios pagalbos ar net operatyvaus patarimo.
E.Muskas savo ketinimus skelbė ir anksčiau, 2016 metais. Pasak jo, Marso gyvenvietės bus valdomos tiesiogine demokratija, nepriklausomai nuo Žemės. Gali būti, kad naudotojo sutikime esantis „intarpas“ yra pirmoji konkretesnė plyta Raudonosios planetos konstitucijos pamate.
Apklaustų teisininkų nuomone, net jei šis punktas dabar prasmės ir neturi, jis įsišaknys dokumente ir, atėjus laikui, į jį teks atsižvelgti. Bent jau dėl to, kad daug žmonių prie jo bus pripratę, o daugelis — ir palaikys.
J.Bezosas, „Blue Origin“ ir orbitiniai miestai
„Blue Origin“ vadovo pozicija toli gražu ne tokia aiški. „Amazon“ įkūrėjo kosminė kompanija kuria supersunkiają raketą, variklius ir nusileidimo modulius. Tačiau visuomenei pranešama tik apie tuos kompanijos pasiekimus, kurie susiję su bendradarbiavimu. Pavyzdžiui, krovinių pristatymo į Mėnulį konkurse ar naujos raketos, skirtos „United Launch Alliance“, projekte.
Kaip bebūtų, pats J.Bezosas ne kartą aprašė, kaip regi žmonijos ateitį kosmose. Žmonės gyvens gigantiškose stotyse-kolonijose, kurios gebės visiškai save aprūpinti. Ir jo „Blue Origin“ kompanijos veikla nukreipta greitesniam šio sumanymo realizavimui. Kokių nors politinių ar socialinių tokių kosminių gyvenviečių aspektų J.Bezosas niekada neaptarinėjo viešai.
Visgi, bendrai visa J.Bezoso verslo projektų veikla ir konkrečiai „Blue Origin“, išsiskiria kruopščiu planavimu. Jo sumanymai visada būna detaliai išnagrinėjami ne vienų metų perspektyvoje ir vykdomi pagal planą. Tai gerai demonstruoja „New Shepard“ kūrimo programos sėkmė. Kosminės teisės ekspertas iš Nebraskos juridinio koledžo, profesorius Fransas Von der Dunkas pažymi, kad J.Bezosas taip pat veikiausiai turi parengęs sprendimą, tik nuoseklesnį ir logiškesnį, nei E.Muskas. Jis tuo neabejoja, kadangi atsakingas verslininkas juridinius klausimus apsvarsto iš anksto.
JAV pozicija
JAV, kaip svarbiausio kosminės erdvės įsisavinimo ir eksploatacijos arenos žaidėjo, įtaka tarptautiniams šios srities susitarimams yra milžiniška. Tuo pat metu jas varžo esami dokumentai. Tačiau jos bando sukurti naujus, tobulesnius, labiau atitinkančius šių dienų realijas sprendimus.
1967 metų Kosmoso sutartis nežemiškos veiklos teisinio reguliavimo pagrindus apibrėžia labai bendrais bruožais. Vienas jos punktas draudžia kuriai nors vienai šaliai nustatyti bet kurio dangaus kūno ar kosmoso srities suverenitetą. Šį dokumentą ratifikavo (tai yra, pasirašė, pripažino veiksnumą nacionalinės jurisprudencijos lygiu) daugiau nei šimtas šalių.
Ir kol kas ši sutartis yra vienintelis tarptautinis susitarimas, kuriuo bent kaip reguliuojami bendri teisiniai klausimai kosmose. Vėliau buvo pasirašytos kelios konvencijos atskirais klausimais. O štai gan konkretaus 1979 metų dokumento — Mėnulio sutarties — nė viena kosminė valstybė taip ir neratifikavo: nei JAV, nei Rusija, nei Kinija.
Nors joje ir konkretizuojama daugybė klausimų, tarp kurių ir draudimas natūralų Žemės palydovą naudoti kariniais tikslais, kai kurie svarbūs momentai joje vis dar neaiškūs. O būtent — kam priklausys, tarkime, Mėnulyje išgauti ištekliai ir kaip privalės būti reguliuojamas jo komercinis naudojimas.
2020 metais JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija išleido įsaką, skelbiantį, kad „Mėnulio sutartis“ neturi jokios galios.
Prezidento įsake taip pat buvo daug konkrečių teiginių, aprašančių galimybę komercinėms struktūroms eksploatuoti Žemės kosminio kaimyno resursus. Nors dokumentas iš esmės konstatavo faktinę Mėnulio teisinio statuso situaciją, jį užgriuvo kritikos škvalas.
Antra vertus, privačioms amerikiečių kosminėms kompanijoms tapo aiškesnis jų veiklos reguliavimas. Be to, buvo išleistas Artemidės susitarimo dokumentas, siūlantis naujus tarpusavyje naudingus Mėnulio įsisavinimo principus.
Istorinis kontekstas
Žmonija ne pirmą kartą susiduria su tvarkos įvedimu nuo civilizacijos nutolusiose vietose – Amerikos Laukiniai Vakarai, Afrikos ir Pietų Amerikos kolonizavimas, ekspedicijos į tolimas Ramiojo vandenyno salas ar ašigalių tyrimai. Anksčiau ar vėliau rasdavosi gyvenvietės, kuriose būtina nustatyti kažkokius įstatymus, reguliavimą ir valdžią, nes vykdavo nusikaltimai, atsakomybę už kuriuos reikėjo formalizuoti.
Dažniausiai gelbėdavo jūros teisė — laivo kapitonas atstovauja šalies, iš kurios prasidėjo kelionė, vadovą ir jo įgaliojimai labai platūs. Šiose taisyklėse, kurios, priklausomai nuo kilmės šalies, smarkiai skyrėsi, buvo aptariama dauguma galimų situacijų. Kai kodeksai nepadėdavo, gelbėdavo jėga arba diplomatija. Tačiau tie laikai jau praėjo, o ir žmonijos planai kosmoso atžvilgiu nors ir nėra visai aiškūs, tačiau šiek tiek kitokie.
Kartais legalizuojamos pionierių priimtos taisyklės. Pavyzdžiui, XIX amžiuje JAV Kongresas pripažindavo savarankiškai priimtus šachtininkų gyvenviečių įstatymus. Tačiau tik tuomet, jeigu jie neprieštaraudavo federalinei teisei. Be to, yra teisinių kolizijų pavyzdžių, kai nusikaltimai būdavo įvykdomi teritorijose, kuriose negalioja niekieno jurisdikcija.
Tokia teritorija yra Antarktida, kuri nuo 1961 metų nepriklauso nė vienai valstybei ir kurios teritorijoje leidžiama tik mokslinė veikla. Iš pirmo žvilgsnio tai labai primena būsimas Marso kolonijas. Apledėjusio žemyno įsisavinimo istorijoje išties netrūksta nusikaltimų. Tokių atvejų tyrimas ir kaltininkų nustatymas dažnai reikalauja daug darbo ir laiko, o kur dar juridiniai proceso sunkumai…
Galiausiai — garsioji T-3 byla, pasibaigusi visišku žudiko išteisinimu. 1970 metais dreifuojančioje T-3 arktinėje stotyje du tyrėjai susimušė ir vienas nušovė kitą. Teismo metu iškilo daugybė klausimų dėl JAV baudžiamosios teisės jurisdikcijos ypatingomis aplinkybėmis. Žudikas išėjo į laisvę, o štai juristai suko galvas iki 1984 metų. Tuomet buvo priimta pataisa, skelbianti, kad federalinė JAV jurisdikcija gali būti nustatyta tuomet, kai nusikaltimas prieš JAV pilietį įvykdomas (arba jis įvykdo) teritorijoje, kur daugiau niekieno jurisdikcija negalioja. Kitaip tariant, šis įstatymo punktas taikytinas ir Marse. Gal būsimi kolonistai įkurs savo valstybę vien tam, kad nereikėtų skraidyti į teismo posėdžius atgal į Žemę?