Naujame tyrime apskaičiuota, kaip turėtų skirtis matomas vaizdas, kai žvaigždė įkrenta į juodąją skylę, nuo vaizdo, kai tokia pati žvaigždė nukrenta ant tokio kompaktiško objekto.
Jei objekto masė yra didesnė, nei maždaug 30 milijonų Saulės masių – o daugelis supermasyvių juodųjų skylių šią sąlygą tenkina – skirtumas turėtų būti labai aiškus.
Į juodąją skylę krentanti žvaigždė tiesiog išnyksta, nes kirtus įvykių horizontą jos šviesa mūsų nebepasiekia.
Tuo tarpu į kietą paviršių atsitrenkusi žvaigždė turėtų subyrėti, o jos medžiaga padengtų objektą ir kurį laiką – nuo keleto dienų iki kelių mėnesių – šviestų labai ryškia šviesa.
Stebėjimais tokios spinduliuotės kol kas nėra aptikta, o skaičiavimai rodo, kad, jei hipotetinio objekto spindulys yra bent viena 25000-ąja dalimi didesnis už atitinkamos masės kūno įvykių horizonto spindulį, žvaigždžių smūgių signalai turėtų būti matomi esamais detektoriais.
Per artimiausią dešimtmetį planuojami stebėjimai turėtų patikrinti ir žvaigždžių smūgių į objektus, kurių spindulys vos milijonąja dalimi viršija įvykių horizonto spindulį, signalus. Taigi turime dar vieną gana tvirtą įrodymą, kad juodosios skylės egzistuoja.
Tyrimo rezultatai arXiv.